Stovi kokių 9-erių berniukas šalikelėje. Parduoda grybus. Privažiuojame. Perku voveraites. Domiuosi:
– O ko gi tu vienas prekiauji? Turbūt nori sau telefonui užsidirbti?
– Ne, jau turiu. Aš taupau riedlentei. Mes su mamute dviese grybaujame. Tik ji renka paberžius, grūzdus ir rudmėses. Juos geriau žiemai sūdyti. Dabar ji namuose juos verda ir sūdo. O aš pardavinėju voveraites – o kam jos dar reikalingos? Nei pasūdysi, nei pakepsi. Neskanus grybas.
O miestiečiai mėgsta.
– O tėvas grybais nesidomi?
– Jam ne iki to. Jis statybom užsiima. Prie namo nori verandą pastatyti. Jis su mumis tik spanguoliauti eina.
– Ir kaip prekyba einasi? Perka?
– O kaipgi. Štai šiandien jau už 100 pardaviau. Maža to – miestiečiai per išeigines visą mišką iššluoja. Gerai, kad mes savo vietų turime. Anksčiau atsikėlus galima daug prisirinkti. Aš štai mamutei jau 200 vakar atidaviau ir sau pasilikau. Gerą riedlentę nusipirksiu.
– O šokoladą tau galima padovanoti? Tiesiog šiaip sau?
– Šiaip sau galima. Aš sesei nunešiu. Jai penkeri, ji mėgsta. Ačiū, tetute.
Mano vyras kraipo galvą, esą, kas čia gero? Iš vaiko atėmė vaikystę. Po miškus tampo, verčia rinkti grybus ir pardavinėti.
O aš prisiminiau 12-metį kaimynų anūką, kuris įlenda į iPhoną ir nepastebi, kad bobutė tempia laistytuvus su vandeniu – šiltnamį laisto. O paskui diedukui kelia isterijas – ne tokį dviratį nupirko, reikėjo kaži kokį kalnų su plačiomis padangomis.
Ir iš kurio pavogė vaikystę?
