Tęsiasi pradingusio povandeninio laivo „Titan“ paieškos. Pranešama, kad vakar sonaras kas trisdešimt minučių fiksavo beldimo garsus. Visgi surasti laivo nesiseka. Ekspertai kalba apie lenktynes su laiku, deguonies laive lieka vis mažiau, o ši para gali būti net kritinė. Kokios pagrindinės galimos laivo dingimo priežastys? Kodėl net ir šiais laikais taip sudėtinga surasti dingusį povandeninį laivą? Apie tai „Žinių radijo“ laidoje pasakojo dimisijos kapitonas leitenantas Valerijus Krisikaitis.
Anot V. Krisikaičio, laivo dingimo priežasčių gali būti labai daug.
„Pavyzdžiui, kažkodėl gali sutrikti elektros tiekimas, gali būti, kad nėra atsarginių akumuliatorių, keista, kad dingo akustinis ryšys. Šiaip, tokių laivų avarijų pasitaikydavo gan dažnai, bet visada būdavo surasti ir išgelbėti, šiuo atveju, tikiuosi, juos vis dėlto suras“, – dalinosi jis.
Pašnekovas situaciją palygino su istorija iš praeities.
„Pavyzdžiui, toks atvejis, – Kanadoje laiveliai dirbo ir vienas iš jų nuskendo, nes buksyruodamas trosas nutraukė dangtį nuo vieno iš skyrių, tai vyrai išsilaikė 3,5 paros, nors deguonies jiems buvo tik dviem parom, truputį mažiau nei dviem. Yra tikimybė, kad kas nors tokio atsitiko. Jeigu girdėti beldimas, vadinasi, kažkas signalus duoda, jeigu neklysta ta aparatūra“, – teigė V. Krisikaitis.
Anot jo, net jei numanoma, kad deguonies turėtų užtekti, tarkim, dviem parom, žmonės išsilaikyti gali ir ilgiau. Paaiškino, kaip tai vyksta.
„Aš nežinau, kokia dabar ten sistema. Visa tai vyko septyniasdešimtaisiais metais, įsivaizduokite – deguonies balionas turi specialų prietaisą, reguliatorių, kuris nedidelėmis dozėmis paduoda deguonį, ir tai galima reguliuoti. Deguonies ten turi būti ne mažiau kaip 18 procentų. Mes suvartojame, deguonį, iškvepiame anglies dvideginį. Jis susiurbiamas į specialius kanistrus su sodosorbu, vėl pripildomas deguonies ir taip jį galima palaikyti. Ten vyrams teko sumažinti kvėpuojamo deguonies kiekį, jie tai ištvėrė, nors buvo labai sunku – galvos skausmai ir taip toliau. Paskutiniu momentu, kai prasidėjo laivo ištraukimo operacija, jie padidino deguonies kiekį. Kai laivą pakėlė, jame deguonies buvo likę tik trisdešimčiai minučių“, – pasakojo V. Krisikaitis.
Pašnekovas teigia, kad žmonės, šiuo metu esantys dingusiame ir ieškomame laive, yra patyrę, tad galima tikėtis, kad susitvarkys su deguonies stygiumi ir bus surasti.
„Mano nuomonė tokia – kadangi jie nėrė prie „Titaniko“ nuolaužų, tai, greičiausiai, ten pirmiausia ir reikia ieškoti“, – pridūrė jis.
Dimisijos kapitonas leitenantas atskleidė, ar apiplaukti ir apžiūrėti visą „Titaniką“ sudėtinga.
„Ko gero, taip. Žinote, vandenynas labai pavojingas. Amerikiečių astronautas Skotas Karpenteris, prieš tai buvęs kosmose, o paskui dalyvavęs ekspedicijoje, pasakė, kad vandenynas pavojingas labiau negu kosmosas. Kosmose ryšį galima atkurti greičiau, o vandeny – ten juk ne tik vanduo <…> Na, daugiau problemų“, – aiškino jis.
V. Krisikaičio teigimu, vandenyną ištyrinėti labai sudėtinga.
„Ten tokie slėgiai, tokia žema temperatūra, praktiškai nulinis matomumas, jeigu nėra šviesos – visiška tamsa. Tikrai sudėtinga“, – teigė jis.
Viešojoje erdvėje diskutuojama apie dar vieną versiją – kalbama, kad korpusas galėjo neatlaikyti slėgio ir tiesiog subliukšti. Kiek tai tikėtina, jeigu tas pats laivas jau ne pirmą kartą plaukė apžiūrėti „Titaniko“?
„Gali būti ne tai, kad patį laivą sutraiškė slėgis, bet atsirado nedidelė skylutė, per kurią pradėjo bėgti vanduo, o kadangi slėgis didelis, tai vanduo gali labai greitai užtvindyti, nes jie jau nardė. Laukiam dar, tegul ieško, tikėkimės, suras“, – kalbėjo V. Krisikaitis.
Pašnekovas laidoje taip pat dalinosi, kaip galėtų įvykti tokio laivo iškėlimas, jį suradus.
„Aš nemačiau, kiek jis konstruktyviai sukurtas. Turi praktiškai keturias pakopas: yra laivo bazė, iš laivo bazės nusileidžia su specialiu pontonu, paskui pontonas priskęsta ir laivelis pradeda judėti. Savarankiškai, be to pontono, žmonės neišlips. Turi patekti ant pontono: jis iškelia virš vandens. Be to, dar viena grandis – nedidelė valtis su naru, jis gali atkabinti, užkabinti ir t. t.“, – pasakojo V. Krisikaitis.
„Jeigu taip atsitiko ir jiems pavyko išnerti (šitame laive turėtų būti specialūs balastai, kuriuos galima numesti, – laivas pasidaro lengvesnis ir pradeda kilti), tada klausimas, kodėl jie negali kaip nors pranešti, kad išnėrė? Kur ta vieta? Būtent šiuolaikinės technologijos reikalauja visuose laivuose turėti specialų prietaisą, kuris, įvykus avarijai, duoda signalą į palydovą ir laivo vieta greitai nustatoma. Čia klaustukai“, – teigė jis.
Anot pašnekovo, jam labai keista, kad visiškai nutrūko ryšys su laivu.
„Dėl ryšio – man labai keista. Kiek tokių atvejų senais laikais nutikdavo su tais nedideliais laivais, praktiškai visada būdavo ryšys, ir tai labai padėdavo“, – dalinosi jis.
Kalbama apie tai, kad ši para – kritinė. Ar yra dar kas nors, ką galėtų daryti tame laive įstrigę žmonės? Kaip jiems reikėtų signalizuoti apie savo buvimo vietą?
„Keistas dalykas, kas atsitiko su baterijom, kurios turėjo būti dvigubo kiekio, nes yra nuolat naudojamos, bent jau aš taip įsivaizduoju ir žinau, kad taip būdavo. Kodėl jie paduoda tokį primityvų ženklą bildėdami, daužo tas sienas? Garsas vandenyje toli sklinda. Sudėtinga pasakyti, sudėtinga suprasti, kas ten atsitiko. Jeigu yra beldimas, vadinasi, jie gyvi, kvėpuoja, bando duoti ženklą. Gal jie tiesiog į nuolaužas kur nors įstrigo, „Titanikas“ juk jau labai subyrėjęs, senas laivas, 100 metų stovi. Galbūt taip išėjo, kad staiga pateko tenai, bet ryšys dėl to neturėjo nutrūkti“, – mintimis dalinosi V. Krisikaitis.
