Lietuvos miestas, kuriame ne kiekvienas moka valstybinę kalbą. Visagino gatvėse sutikti žmonės neretai paprašydavo su jas bendrauti rusiškai. „Gailiuosi, kad neišmokau lietuviškai“, – pratarė dažnas, tačiau išsyk pridūrė, kad bėdų dėl to Visagine nekyla, mat čia apstu rusakalbių. Nebent iš gimtojo miesto nuvykus kur kitur skaudžiau pajunta, kad stinga lietuviškų žodžių. Taip ir sukasi užburtas ratas.
„Yra tokių žmonių, kurie sako: „Nekalbėsiu aš lietuviškai, aš – rusas.“ Yra ir tokių žmonių, deja“, – lietuviškai sakė visaginietė Ana.
Bet vis dažniau čia skamba apgailestavimas, kad valstybinės kalbos neišmoko, nors ir turėjo net kelis dešimtmečius.
Ana lietuviškai išmoko Vilniuje
Turgelyje sutiktai Anai lietuviškų žodžių nestinga. Ji du dešimtmečius gyvena Visagine, gimė Vilniuje, ten ir išmoko gerai kalbėti lietuviškai. Moters pase įrašyta, kad ji – lietuvė, tačiau, sakė ji, lietuvių kalba į gyvenimą atėjo ne vaikystėje, o kur kas vėliau.
„Mano tėvas buvo lietuvis, bet su manimi niekas niekada nekalbėjo lietuviškai. Rusų darželis, rusų mokykla, viskas rusiškai. Net tėvas su manimi niekada nekalbėjo lietuviškai – arba rusiškai, arba lenkiškai“, – pasakojo Ana.
Tačiau dar Vilniuje, sukdamasi tarp lietuviškai kalbančių žmonių, žiūrėdama televizorių, ji išmoko lietuvių kalbą. O Visagine, anot Anos, tai vis dar reta.
„Žinote, čia, Visagine, labai daug rusų. Ir baltarusių, ir totorių. Daug visokių tautybių. Labai retai Visagine išgirsi kalbant lietuviškai“, – aiškino visaginietė.
Moteris sakė, kad darbo rinkoje lietuvių kalbos mokėjimas yra reikšmingas pranašumas. Kita vertus, ji piktinosi, kad neseniai vienoje parduotuvėje negavo salės darbuotojos vietos, mat darbdaviai priėmė iš Ukrainos nuo karo prieglobstį Visagine suradusią moterį, kuri nekalba Lietuvos valstybine kalba. Tai Aną supykdė, bet, pabrėžė, karo pabėgėlius ji atjaučia.
Liubovė: mano anūkai kalba lietuviškai
Liubovei, prie vieno iš prekybos centrų prekiaujančiai savo užaugintų daržovių konservais, sunku kalbėti lietuviškai, tačiau moteris neskubėjo peršokti prie rusų kalbos, kai ją užkalbino LRT.lt žurnalistai.
„Lietuvių kalbos man labai reikia, ir ne tik dirbant. Turiu anūkų, jie kalba lietuviškai. Rusiškai anūkai supranta, bet geriau moka lietuvių kalbą“, – kad ir sunkiau rinkdama žodžius, moteris pasakojo lietuviškai.
Lietuvių kalbos vis dažniau prireikia ir nuvykus į Vilnių pas gydytojus, mat jaunesni medikai, pasak Liubovės, nemoka rusiškai.
„Būna, gydytoja nekalba rusiškai arba mažai kalba. Aš lietuviškai kalbu mažai, ne visuomet taisyklingai, bet visuomet susikalbame. Būtinai man ir kitiems visaginiečiams reikia mokėti lietuvių kalbą. Visaginas yra Lietuvos dalelė“, – sakė Liubovė.
Jai antrino ir Ana: „Bent jau mokėti „laba diena“, „ačiū“, „viso gero“ reikia. Nes yra žmonių, kurie sako: „Nekalbėsiu aš lietuviškai, aš – rusas.“ Yra ir tokių žmonių, deja.“
„Mes gyvename Lietuvoje, todėl turime kalbėti lietuviškai, juk turime žinoti, kaip keičiasi įstatymai, tvarkos. Aš kasdien žiūriu lietuviškas žinias, juk turiu išmanyti, kaip ir kas keičiasi. Ir filmus lietuviškai žiūriu, taip mokausi kalbos.
Anksčiau ne visi mokėsi lietuvių kalbos, sakydavo, kad „ai, nereikia, nereikia“. Bet iš tiesų reikia“, – kartais pasitelkdama rusiškus žodžius sakė Liubovė.
Ji pasakojo, kad prieš metus ar kelis mėnesius į Visaginą atvykę ukrainiečiai dažnai jau yra neblogai pramokę lietuviškai.
„Pažįstų vieną ukrainietę, jos vaikas – antrokas, jis jau moka lietuviškai“, – pasakojo moteris.
Moteris sakė, kad ukrainiečiai prigijo Visagine ir sulaukia vietos žmonių palaikymo. Ir ji pati nemokamai jiems duoda savo užaugintų daržovių, konservuotų burokėlių, grybų, braškių uogienės ar graikinių riešutų, surinktų nuo trijų riešutmedžių.
„Karas yra labai blogai. Labai užjaučiu tuos žmones. Jei turiu kuo pasidalinti, visuomet pasidalinu su ukrainiečiais. Jie pas mane ateina, aš jiems ir atiduodu. Jie juk atvažiavo nieko neturėdami. Aš prieš karą, prieš agresorius. Tai yra bėda, kai žūsta žmonės, kai griaunami namai“, – sakė Liubovė.
Antonina: vyresniems kalbėti sunkiau
Antonina gimusi Visagine, jos tėtis kadaise į šį miestą atvyko iš Sibiro, o mamos giminė Lietuvoje, daugiausia Kauno rajone, gyvena daugiau nei šimtą metų.
„Vyresniems žmonėms Visagine yra sunkiau kalbėti lietuviškai nei kad mums, jaunimui. Tuo metu, kai jie atvyko statyti Visagino, nereikėjo mokėti lietuviškai. O paskui atėjo toks laikas, kai jau reikėjo.
Tarkime, mano tėvas yra išlaikęs pirmos ir antros kategorijų egzaminą, bet kai jam reikia ką nors išsiversti, turiu jam padėti“, – pasakojo jauna visaginietė Antonina Ševčenko.
Pasak jos, tėčio kalba apsiriboja svarbiausiomis frazėmis, kaip kad „laba diena“, „labas vakaras“.
Inesa: gailiuosi, kad neišmokau lietuviškai
Inesa neslepia lietuviškai kalbanti poprasčiai. Ilgus metus moteris dirbo atominėje jėgainėje, tuomet jai reikėjo išlaikyti lietuvių kalbos pirmosios kategorijos egzaminą, moteris sėkmingai jį išlaikė. Tačiau iš visos grupės Inesa buvo vienintelė, įveikusi šią užduotį.
„Todėl dabar parduotuvėje, vaistinėje ar kur kitur, kai manęs paklausia lietuviškai, ne viską, bet suprantu. Skaitau su žodynu.
O dar kai dirbau atominėje jėgainėje, visi aplinkui kalbėjo rusiškai, visos instrukcijos buvo surašytos rusų kalba. Lietuviškai kalbėti reikėjo inžinieriams, kanceliarijai, pamainos viršininkams, jiems buvo privalu išlaikyti valstybinės kalbos antros ar trečios kategorijos egzaminą“, – pasakojo moteris.
Inesa sakė, kad Užimtumo tarnyboje ar „Sodroje“ pačiame Visagine darbuotojos moka ir rusiškai, net ir neseniai paskambinus į Vilnių, elektros tiekimo kompaniją, jai pasiūlė rusakalbį darbuotoją.
Inesa gailisi, kad kadaise neišmoko valstybinės kalbos taip, kad dabar nekiltų bėdų. Moteris pasakojo, kad dar dirbdama sunkiai galėjo lankyti lietuvių kalbos kursus, mat dirbo pamainomis. Ieškodama išeities, mat suprato, kad reikia išmokti lietuvių kalbą, ji susitarė, kad surinks grupę, kuriai pamokos vyks pagal slenkantį grafiką.
„Surinkau 20 žmonių grupę iš savo pamainos. Visi ėjome į pamokas, bet egzaminą išlaikiau aš vienintelė“, – sakė Inesa.
Moteris pasakojo, kad kliautis vertimo programėlėmis ne visuomet pavyksta, mat kartais vertimo kokybė šlubuoja, o ir negyvas vis dėlto toks kalbėjimas.
„Reikėjo mokytis. Mano draugė į kursus ėjo aštuonis kartus, baigė, bet egzamino neišlaikė. Mokytoja, kuri mus egzaminavo, buvo labai griežta. Labai griežta. Bet taip ir turi būti. Ji, be visų kitų užduočių, man dar pateikė 20 klausimų lietuvių kalba. Aš atsakiau. Lietuvių kalbos galūnės, ypač ten, kur nosinės, labai sudėtingos“, – pasakojo Inesa.
„Mes gyvename Lietuvoje, mes mylime Lietuvą. Esu baltarusė, bet Lietuvoje gyvenu ilgiau nei Baltarusijoje, aš čia jau 40 metų. Man labai patinka Lietuva, man labai čia patinka gamta“, – sakė Inesa.
Sergejus: darbe – rusų kalba, gatvėje – rusų kalba, ligoninėje – rusų kalba
Sergejus, dirbantis šaltkalviu, į Visaginą, dar būdamas nepilnametis, su tėvais atvyko 1977 metais. Į Lietuvą jie persikėlė iš Kazachstano. Ten, kur gyveno, taip pat buvo atominė jėgainė.
„Iš pradžių atrodė, kad reikia mokėti lietuvių kalbą, o vėliau… Amžius jau ne tas. Man 61-eri metai. Bet, žinoma, vaikščiojau ir mokiausi lietuvių kalbos. Aš šiek tiek suprantu, bet jei žmogus kalba greitai, aš sutrinku“, – savo mokėjimo lygį apibūdino Sergejus.
Didžiausia kliūtis prabilti lietuviškai, pasak vyro, yra ta, kad nėra galimybių bendrauti lietuviškai.
„Visaginas – Lietuva, bet vis dėlto čia didžioji dalis gyventojų kalba rusiškai. Darbe – rusų kalba, gatvėje – rusų kalba, ligoninėje – rusų kalba. Mane tai kaip ir tenkina. Niekada nepatyriau problemų dėl to, kad nekalbu lietuviškai. Net ir ligoninėje Vilniuje. Turiu širdies ligų, tai dažnai ten būnu. Kur nori, ten susikalbėsi rusiškai“, – pasakojo Sergejus.
Tiesa, sakė visaginietis, vis dėlto vis dažniau pasitaiko situacijų, kai susiduria su žmonėmis, kurie nemoka rusų kalbos.
Sergejus sakė, kad padėtis keičiasi, tai matyti ir jo šeimoje. Tarkime, jo anūkai, gimę Visagine ir čia lankę rusišką mokyklą, kalba lietuviškai, nors dabar ir gyvena užsienyje.
„Bet primiršo jau. Jie net ir gimtąją rusų kalbą primiršo. Susirašinėjame, jie jau daug klaidų daro“, – apgailestavo Sergejus.
Vyras pabrėžė, kad Visaginas yra Lietuvos miestas, todėl valstybinę kalbą derėtų mokėti.
„Aš gyvenu Lietuvoje. Esu Lietuvos pilietis, tuo didžiuojuosi“, – sakė jis.
Šaltinis: lrt.lt
