Atvira lietuvės išpažintis: sutikusi žavų vaikiną neįtarė, į kokį košmarą įklimpo

Istorijos

Tokio likimo ji nesirinko. Ją pasirinko ir nepaklausė, ar ji nori taip gyventi. Transseksualo žmona. Nors ir neužregistruota civilinės metrikacijos biure, bet pririšta tvirčiau už bet kokius santuokų liudijimus su apvaliais antspaudais. Žmogus, supratęs, kad gimė moters kūne, bet yra vyras, mūsų šalyje turi iškęsti daug pažeminimo. O ką turi iškęsti jo partnerė?

Graži, elegantiška pusamžė moteris, pavadinkime ją Inga (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi), iki šiol savimi labai nepasitiki. Kai jai buvo 19 metų, kartą bendraamžių kompanijoje susipažino su simpatišku vaikinu. Jie pradėjo susitikinėti, užgimė simpatija.

„Jis man pasirodė švelnokas, bet du tris mėnesius man niekas neatrodė keista. Nors buvau laikoma išsilavinusia studente, apie transseksualus nieko nežinojau – buvo posovietinis laikotarpis“, – prisimena Inga, kaip prasidėjo ši jos istorija.

Jis buvo ką tik baigęs vidurinę mokyklą, bet niekur nestudijavo. Mokėjo rodyti dėmesį, buvo švelnus, romantiškas, rašė eilėraščius. Labai gražiai rengėsi, prisižiūrėjo, vaikščiojo su įspūdinga šukuosena. Ji beprotiškai įsimylėjo.

– Ar jus supažindinę žmonės žinojo apie savo draugo transseksualumą? – paklausiau Ingos, iki šiol negalinčios atsigauti po šių santykių.

– Taip, žinojo. Bet po kelių susitikimų mano naujasis draugas nutraukė bet kokius ryšius su savo draugais, izoliavo mane nuo jų. Man buvo labai keista. Mes susitikinėjome dviese arba su mano draugais.

– Kaip sužinojote, kad įsimylėjote merginą, kuri rengiasi vyriškais drabužiais ir nori, kad visi ją laikytų vyru?

– Draugaujant anksčiau ar vėliau ateina intymesnis momentas. Jis visą laiką to vengė, man buvo keista ir kėlė didelių įtarimų, todėl pasakiau: „Man atrodo, kad santykiai tarp dviejų žmonių – tai ne tik bučiniai.“

Tada jis tik pusiau prisipažino – sukūrė tarpinį variantą, kad esą yra tarsi dviejų lyčių, turi abiejų lyčių požymių. O kad turi moters kūną – nepasakė. Prisipažino tik po metų nuo mūsų pažinties. Aš pradėjau ieškoti literatūros, skaityti, kas tai yra.

– Ko jis iš jūsų tikėjosi?


Patogiausias būdas sužinoti ir pamatyti daugiau turinio - sekti mūsų „Facebook“ puslapį


– Mūsų santykiai buvo ypatingi. Žavūs, įdomūs. Ir aš, ir jis norėjome juos tęsti. Bet sužinojus tiesą mane ištiko šokas. Buvau įsimylėjusi kitą žmogų – ne tą, kuris kasdien susitvarsto krūtis. Ir tada jis man pasakė: „Aš noriu pakeisti savo kūną.

Tai ilgas kelias, bet jei tu man padėsi, man pasiseks.“ Ir aš ta idėja patikėjau. Manau, kad yra porų, kur atsiskleidimas įvyksta dar vėliau.

– Ar nenorėjote bėgti kuo toliau nuo tokio likimo?

– Norėjau. Bet jis man vis aiškino, kad mūsų labai gražūs santykiai ir mes suradome amžiną meilę iki gyvenimo pabaigos. Man tai atrodė tikra, nes buvau įsimylėjusi. Jis vis pasakojo, kaip jo visi vengia, jam reikia pagalbos. Anglų kalbos nemoka, įstoti į universitetą esą negali ir tik aš jam galiu padėti. Ir aš galvojau: „Taip, kokia neteisybė, kaip neteisingai visuomenė su juo elgiasi!“

– Gal jautėtės išskirtinė – būtent jums ypatingas likimas teko?

– Nesijaučiau išskirtinė. Kankinausi dėl man užkrautos naštos ir klausiau savęs, kodėl man tenka ją nešti.

Nežinojau, ką daryti. Norėjau pabėgti. Man atrodo, kad aš jį mylėjau – taip, kaip tuo metu supratau meilę.

Dabar mano meilės supratimas visiškai kitoks – sakyčiau, kad tai jo problemos ir tegul pats sprendžia. Bet tuo metu buvau jauna, nepatyrusi mergaitė iš provincijos ir labai norėjau meilės – tokios tyros.

Ir labai pykau ant visuomenės, kad įstūmė jį į situaciją be išeities. Mačiau, kad tikrai daug galiu jam padėti. Tai mane sulaikė.

Bet mūsų santykiai buvo banguoti. Tai mes kartu gyvenome, tai negyvenome, paskui kartu įsikūrėme bute, kurį vienam buvo per brangu nuomotis. Bet intymių santykių niekada nebuvo. Mūsų santykiai virto į globėjo ir globotinio, vėliau – į advokato ir kliento.

Aš buvau globėja, kuri ieško buto, jį nuomoja, moka mokesčius, finansiškai jį remia.

 Ją pasirinko ir nepaklausė, ar ji nori taip gyventi.<br> 123rf nuotr.

– Kiek laiko tęsėsi jūsų santykiai?

– Šimtą kartų ilgiau, nei būčiau norėjusi. Keliolika metų.

– Ar per tą laiką jūsų bendravimas keitėsi?

– Kai galų gale išsiskyriau, aš jį laikiau žmogumi, turinčiu didelių problemų dėl savo asmenybės tapatumo. Bet pirmiausia jis buvo manipuliatorius, kuris manimi pasinaudojo.

O viskas prasidėjo nuo įsimylėjimo. Santykių pradžioje aš jam pasakiau: „Ateis laikas, kai tu galėsi gyventi toks, koks esi, nieko nebijodamas, bet dabar tau labai sunku ir aš noriu tau padėti, nes myliu tave ir tavimi tikiu.“ Buvau idealistė. Jam buvo labai sunkus metas: jis kentėjo fiziškai, jį niekino, pirštais badė, jis patyrė labai daug traumų iš aplinkos dėl savo tapatumo problemų.

– Ar jus buvo galima vaidinti šeima?

– Niekaip. Pirmiausia jokio intymaus gyvenimo niekada nebuvo. Aš nuo jo bėgdavau, nes fiziškai jis manęs netraukė. Kitų santykių kurti negalėjau. Vis galvojau, kad jam padėsiu ir išeisiu, bet viskas užtruko.

– Kada pabandėte nutraukti santykius ir pradėti gyventi savo gyvenimą?

– Visą laiką bandžiau. Bet nežinojau, kaip tai padaryti. Jis manimi manipuliavo. Vis kartodavo, kad jei aš išeisiu – jis žlugs. Aš mokėjau mokesčius, padėjau jam mokytis, ieškojau būdų, kaip jam padėti, kad jaustųsi geriau, visą laiką sprendžiau jo problemas. Vis galvojau: baigs mokslus, gaus darbą, turės iš ko gyventi ir aš galėsiu jam pasakyti „viso gero“.

Galų gale taip ir padariau. Tariau: „Ačiū, viso gero, tu dabar turi pinigų ir, jei ką nors sau pasidarysi, būsi kvailas.“

Tuo metu jau lankiausi pas psichoterapeutą, kuris griežtai liepė tuos santykius nutraukti.

– Kodėl negalėjote anksčiau išeiti?

– Net kai išėjau, jis ir toliau mane susirasdavo. Susitikdavome, jis pasakodavo apie save. Ir toliau manimi manipuliavo. Buvo labai sunku. Tuomet psichoterapeutas pasakė dar griežčiau: „Vienintelė išeitis – visiškai nutraukti bet kokį bendravimą.“ Nuo to karto nebereagavau į jo SMS žinutes ar skambučius ir nutraukiau bet kokius santykius.

– Kaip gyvenote toliau?

– Labai ilgai ir sunkiai vadavausi iš depresijos. Turėjau iš naujo atrasti save ir sugalvoti, kaip išreikšti savo individualumą.

Beveik tuo pat metu pajutau labai didelę seksualinę laisvę. Man patiko mėgautis seksu su vyru ir atrasti, tyrinėti savo lytiškumą. Dažniausiai tai buvo užsieniečiai, nes jų požiūris į trumpalaikių seksualinių santykių norinčią moterį yra pagarbus ir skiriasi nuo konservatyvių lietuvių požiūrio.

Tyrinėjau, atradinėjau ir mėgavausi seksu su vis naujais vyrais, bet bijojau ilgalaikių santykių. Jaučiausi lyg ištrūkusi iš kalėjimo. Norėjau jausti gyvenimo skonį.

Galėjau sau leisti pramogauti, keliauti, draugauti, sportuoti. Nenorėjau šeimos, vaikų – norėjau mėgautis gyvenimu. Nutariau atsidėti darbui. Tik dabar jau noriu šeimos, tarpusavio pasitikėjimu grįstų santykių ir stengiuosi tokius kurti.

– Ar Lietuvoje įmanoma rasti psichologą, kuris padėtų tokioje situacijoje?

– Ne! Aš tokio neradau. Septynerius metus lankiau daugybę psichoterapijos seansų. Visi specialistai kalbėjo panašiomis frazėmis, bet taip ir nesuprato, ką man teko patirti.

Aš neturėjau vaikų, buvau išsilavinusi, gerai uždirbau, pirkau butus senamiestyje, bet nutraukti apnuodytus santykius užtruko taip ilgai.

O jei kas turi vaikų, gali visą gyvenimą nesėkmingai nutraukinėti santykius.

Štai problema! Tie žmonės nepaleidžia. Jie manipuliuoja, visaip bandydami išlaikyti, nes jiems tampi savotišku prieglobsčiu.

Jie jaučiasi nesaugūs, psichologiškai sužlugdyti, nepasitiki savimi. Ir rasti kokią nors psichologinę pagalbą labai sunku.

Nuo pažinties su translyčiu žmogumi nė vienas nesame apsaugoti. Štai kodėl aš ryžausi šiam pokalbiui.

– Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti?

– Pirmiausia tokioje situacijoje atsidūrusios moterys turi suvokti, kad reikia kuo greičiau nutraukti tokius santykius. O tada bandyti atgauti pasitikėjimą savimi ir grįžti į visavertį gyvenimą. Besitęsiantys tokie santykiai žmogų tiktai sužlugdo.

– Ar kito žmogaus gyvenimą sužlugdęs transseksualas turėtų atsakyti ir prieš įstatymus?

– Aš neturėjau jam jokių finansinių pretenzijų – iš jo nebuvo ką atimti. Be to, mes neturėjome vaikų.

Bet jei atsiranda vaikai, kuriuos reikia išlaikyti, jei moteris neturi darbo dėl to, kad pakliuvo į tokius santykius ir patyrė depresiją, manau, kad turi būti numatyta galimybė reikalauti kompensacijos.

– Ar, jūsų manymu, žmogus turi paaiškinti, kokiam vaidmeniui jam reikalingas partneris?

– Žmogus turi atsiskleisti ir tada jo partneris pats spręs, ar nori su juo likti. Niekas nežino, kaip bus. Bet jei žmogus yra homoseksualus, biseksualus ar transseksualus ir jam reikalinga tik priedanga, jis privalo pasakyti apie savo seksualinę orientaciją.

Naivu tikėtis, kad kas nors sakytų: „Būk mano žmona, bet aš dar turėsiu ir homoseksualių santykių.“ Bet dar iki tol, kol emociniai santykiai neužsimezgė, toks žmogus turi prisipažinti: aš esu homoseksualus arba biseksualus, aš esu transseksualus.

Nieko bloga norėti turėti šeimą ir vaikų, kai esi netradicinės seksualinės orientacijos, bet apie tai turi būti pasikalbama iš pat pradžių.

O jei žinodamas savo netradicinę lytinę orientaciją nieko partneriui nepasakei, tai jau yra manipuliavimas juo. Ir reikalingas teisinis mechanizmas, kuris apsaugotų.

Jei aš esu įsimylėjusi ir emociškai pažeidžiama, turiu vaikų ir tik tada sužinau, kad mano mylimasis myli vyrus, tai yra pasinaudojimas mano bejėgiška būsena. Aš puikiai pažįstu tą būseną.

Moteris dažniausiai išgyvena didelę depresiją, gali tapti emociškai nestabili.

Gal mano pasakojimas padės suprasti, kad į tokią situaciją patekusiems žmonėms reikia rimtos pagalbos. Jei kilo įtarimų, kad į tokią situaciją pakliuvo jūsų giminaitė arba artima draugė, nedelskite.

Moterų organizacijos, kurios rūpinasi, kaip sumažinti smurtą šeimoje, turėtų pasirūpinti ir tokiomis šeimomis. Nes manipuliavimas ir asmenybės žlugdymas – tai smurto šeimoje atvejis.

Tai labai didelė problema tiek homofobiškoje, tiek modernioje visuomenėje. Polinkis manipuliuoti niekur nedingsta. Yra žmonių kategorija – homoseksualai, biseksualai, transseksualai, kurie pasirenka tokį būdą susikurti fiktyvų heteroseksualo įvaizdį.

Ir jei jis apie tai nepraneša savo partneriui iš karto, tai ir yra manipuliavimas, už kurį turi būti baudžiama.

Sutinku: homoseksualai, transseksualai, biseksualai turi teisę į saviraišką, teisę gyventi oriai. Bet jų laisvės baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisių pažeidimas.

Žmogaus teisė – būti savimi

Ar LGBT bendruomenėje egzistuoja nerašyta taisyklė pranešti savo seksualinę orientaciją susipažinus su galimu partneriu? To pasiteiravome Lietuvos gėjų lygos vadovo Vladimiro Simonko (58 m.). Prieš atsakydamas jis pabrėžė: „Tai – tik mano asmeninė nuomonė. Bet man neteko girdėti, kad būtų kokios nors tokio elgesio taisyklės. Ir jų negali ir neturi būti. Tai – žmogaus teisė būti savimi.

 V.Simonko.<br> A.Vaitkevičiaus nuotr.

– Jei žmogus pradeda asmeninius santykius su kitu žmogumi, reikia jam pranešti ar ne?

– Reikia žiūrėti pagal situaciją. Gyvenimas kiekvienam diktuoja skirtingai. Tikiuosi, kad mūsų bendruomenė puikiai suvokia tokių santykių subtilumą ir iš anksto apie tai pagalvos. Bet nuspręs patys savarankiškai.

– Ar pastaruoju metu LGBT bendruomenės nariai darosi atviresni?

– Manau, kad taip. Aš tai pastebiu ir džiaugiuosi, nes manau, kad su laiku mes nustosime bijoti kaimynų, draugų, tėvų, darbdavių. Ir tikiu, kad ateis laikas, kai iš viso nebus klausimo: kas tu toks? Visi bus lygūs. Bet manau, kad mes dar tik pakeliui į tai.

Iš to, ką matau, vyresnio amžiaus LGBT bendruomenė dar šiek tiek uždaresnė nei jaunimas. Anksčiau buvau kategoriškas dėl šios situacijos, nes labai išgyvenau, kad mūsų bendruomenės matomumas galėtų būti didesnis.

Bet laikui bėgant nuoširdžiai pasakysiu: negali iš žmogaus reikalauti to, ko jis negali duoti. Ne dėl to, kad jis nenori, o dėl to, kad jis negali.

Jei žmogus visą gyvenimą praleido spintoje, gal spinta jam yra didžiausia patogumo erdvė. Leiskime jam gyventi tokį gyvenimą, kokio jis nori.

– Net dabar, kai pakantumo bent jau oficialiame gyvenime tikrai padaugėjo?

– Yra įvairių atvejų, kai žmogui tenka rinktis, būti ar nebūti atviram. Iš savo patirties žinau, kad vyresnio amžiaus žmonės tikrai pasirenka kitokį gyvenimo būdą, nei būti atviram.

Tikėjausi, kad kas nors keisis, kai gyvenimas pagerės, – o jis tikrai pagerėjo, bet LGBT žmonės slepia savo orientaciją iki šiol. Ir dėl to man labai gaila, bet tai – žmogaus pasirinkimas. Tik kai turi daugiau patirties, supranti, kad žmogaus pakeisti, ypač vyresnio amžiaus, neįmanoma ir nereikia.


TikrojiLietuva.net

Komentarai

Pasidalinti Facebook'e