2022 metų kovo pabaigoje gimė Emilis Gedvilas – dabar jau trejų berniukas iš Kauno rajono, kurio gyvenimo pradžia buvo kupina iššūkių ir nežinomybės. Nors nėštumas buvo lengvas ir sklandus, gimdymo metu viskas netikėtai pakrypo pavojinga linkme.
Pasak Emilio mamos Dainos, gydytojai staiga pastebėjo, kad nebėra kūdikio širdies ritmo. Po skubios apžiūros buvo priimtas sprendimas atlikti cezario pjūvį su pilna narkoze – tai buvo vienintelė galimybė išgelbėti naujagimio gyvybę.
Po gimimo paaiškėjo, kad Emilis paskutinėmis minutėmis pasituštino į vaisiaus vandenis, prisirijo mekonijaus, kuris pateko į plaučius ir dėl deguonies trūkumo (hipoksijos) patyrė smegenų pažeidimus.
Naujagimis iškart buvo išvežtas į reanimaciją, kur dvi savaites praleido intensyvios priežiūros skyriuje. Jam buvo taikytas vadinamasis „šaldymas“ (angl. cooling) – 72 valandas trunkantis gydymas, siekiant sumažinti hipoksijos padarytą žalą smegenims.
Diagnozės šešėlis ir vilties spinduliai
Pirmiausia Emiliui gydytojai taikė gydymą, tačiau nesėkmingai: buvo fiksuojami traukuliai, kompiuterinė įranga fiksavo intensyvų aktyvumą, o kad tuos traukulius sustabdytų, prireikė net 3 skirtingų vaistų, kol galų gale Emilio būklė pasidarė stabilesnė ir buvo galima po truputį mažinti aparatų kiekį, prie kurių buvo prijungtas berniukas.
Anot intensyvios terapijos skyriaus gydytojų, jam buvo sujungti visi įmanomi turimi aparatai.
Gydytojai skubiai pradėjo taikyti tris skirtingus prieštraukulinius vaistus, kol pavyko suvaldyti būklę ir palikti tik vieną. Atliekant galvos echoskopiją, medikai pastebėjo smegenų pažeidimus – aparato ekrane aiškiai matėsi vadinamasis „rūkas“, kuris rodė, kad jo būklė stipriai blogėjo, o tai medikams neteikė jokių vilčių.
Situacija buvo tokia rimta, kad gydytojai patarė Dainai pagalvoti apie krikštą – jie nežinojo, ar berniukas išgyvens. O jei išgyventų, sakė, kad gali būti visiškai nejudrus – „gulintis kaip daržovė“.
Berniukui pradžioje buvo nustatyta cerebrinio paralyžiaus diagnozė, o vėliau ir kitos diagnozės: nuo smegenų pažeidimų lokalizacijos priklausanti simptominė epilepsija, diverguojantis lydimasis žvairumas, mišrūs raidos sutrikimai ir kalbos išraiškos sutrikimas.
„Apie viltingus ženklus pradėjome kalbėti dar tada, kai Emilis gimęs gulėjo intensyvios terapijos skyriuje – tuo metu dar neturėjome jokios diagnozės. Jis kovojo už savo gyvybines funkcijas, todėl tas momentas, kai jis pradėjo traukti čiulptuką, mums buvo labai svarbus: tai reiškė, kad vaikas turi rijimo refleksą, vadinasi – gali pats valgyti“, – pasakoja Emilio mama.
Anot jos, tai buvo ženklas, kad berniukas turi gyvybinių funkcijų, o gydytojai patikino: su dideliu darbu galima pasiekti daug.
Pirmieji žingsniai link reabilitacijos
Pirmuosius metus Emilis buvo nuolat stebimas ir vertinamas įvairiuose medicininiuose kabinetuose. Tačiau gydytojai ilgą laiką neskubėjo patvirtinti konkrečios diagnozės – iki pat septinto mėnesio nieko oficialaus nebuvo pasakyta.
Visgi kai berniukui buvo vos septyni mėnesiai, neurologė jau užfiksavo cerebrinio paralyžiaus požymius ir įrašė šią diagnozę. Tai buvo didelis smūgis mamai Dainai – ji iš pradžių netikėjo tuo, nes manė, kad tokiame amžiuje dar per anksti daryti galutines išvadas, o mažylio raida galėjo dar pasikeisti.
„Pasakė, kad neinvestuočiau į jo judėjimą, nes nieko nebus. Jis nevaikščios, nekalbės, bus kaip per filmus – vežimėlyje, su ribotu bendravimu. Tai buvo baisu išgirsti.
Atsisėdau į automobilį ir verkiau kruvinomis ašaromis. Per naktį dingo pienas – vaikas ryte neturėjo ką valgyti“, – skaudžius išgyvenimus prisimena mama.
Tačiau šie žodžiai ją tik dar labiau uždegė. Emilis jau buvo vedamas į mankštas, lankė baseinus, o diagnozė tik paskatino ieškoti dar daugiau pagalbos.
Išgirstos diagnozės buvo tokios sunkios ir skaudžios, kad Dainai iš pradžių buvo be galo sunku su tuo susitaikyti – prireikė laiko, kol galėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Tačiau laikui bėgant vis tiek teko susitaikyti su diagnoze. Ne su likimu, o su realybe, kurią pasirinko keisti darbu, o ne sėdėjimu rankas sudėjus.
Reabilitacija ir rezultatai
Pirma Emilio reabilitacija užsienyje įvyko, kai berniukui buvo vos vieneri. Daina įsitikinusi – kuo anksčiau pradedama pagalba, tuo daugiau galima pasiekti.
Šiandien Emilis lankosi reabilitacijose net 6–8 kartus per metus. Jie su mama Daina ir tėčiu keliavo po įvairias šalis, o šiuo metu dažniausiai vyksta į Lenkiją – ten pasiekia geriausių rezultatų.
Emilis turi vieną sunkesnių cerebrinio paralyžiaus formų – yra kvadriplegikas, jam paralyžiuotos visos keturios galūnės, stipriau – kairė pusė.
Tačiau berniukas vaikšto su vaikštyne, nori pats viską daryti ir jau bando žengti pirmuosius savo savarankiškus žingsnius. Nors dažnai reikia pagalbos, jo noras judėti ir gyventi – užkrečiantis.
Mamos žinutė kitiems tėvams
Daina tikina – viskas prasideda nuo tikėjimo. Ji turi ne vieną pavyzdį, kaip „nurašyti“ vaikai šiandien vaikšto.
„Svarbu neprarasti vilties, pradėti kuo anksčiau, nelaukti, kol vaikas bus didesnis, o veikti dabar. Kuo ankstesnė intervencija, tuo didesnės galimybės vaikui.
Reikia tikėti vaiku, tikėti savimi ir rasti laiko sau. O po kiekvienos reabilitacijos man dažnai reikia ir pačiai atsigauti, nes jos pareikalauja ne tik vaiko, bet ir tavo pačios jėgų“, – sako ji.
Emilio istorija – tai ne tik apie išgirstą diagnozę ar iššūkius. Tai pasakojimas apie viltį, begalinį mamos Dainos ryžtą ir mažus kasdienius stebuklus.
Emilis – berniukas, kuris kasdien įrodo, kad prognozės nėra nuosprendis. Jos – tik pradinis taškas į kelionę, kurią gali nulemti tikėjimas, meilė ir nuoširdus darbas.
Norėdami prisidėti prie greitesnės Emilio reabilitacijos, tai galite padaryti žemiau nurodytais rekvizitais:
EMILIO GEDVILO LABDAROS IR PARAMOS FONDAS
Įm. kodas 306618049
Sąsk.nr. LT117300010182117067
Swedbank
