„Kodėl? Už ką? Manęs niekas iš teisėsaugos neinformuoja dėl Remygos nužudymo tyrimo. Iki šiolei nesulaukiu jokių žinių. Bet kartais pamąstau, kad nebežinau, ar išties norėčiau, kad kada nors paaiškėtų tiesa, kas ir dėl kokių priežasčių tada jį nužudė“, – taip šiandien kalba nežinomo šaulio daugiau nei prieš šešerius metus sušaudyto vieno visų laikų tituluočiausių pripažinto Lietuvos kovinio sporto atstovo Remigijaus Morkevičiaus buvusi gyvenimo draugė, dviejų vaikų motina Raimonda, kuri vis dar nesulaukia atsakymo į šiuos klausimus.
Jauna moteris tik po ilgų derybų ir vien tik jos artimų bičiulių dėka pagaliau pirmą kartą atsivėrė žurnalistui ir išskirtinai „Delfi Plius“ skaitytojams ryžosi atvirai papasakoti apie savo gyvenimą po tamsių ir vis dar galutinai teisėsaugos neatskleistų 2016-ųjų gruodžio vakaro įvykių. Mūsų pokalbis vyko tame pačiame kambaryje, kur stovėjo ir urna su R. Morkevičiaus pelenais. Šalia buvo pastatyta fotografija, kurioje įamžintas kovotojas savo sportinės karjeros šlovės metais. Moteris prasitarė, kad laidoti urną ketina jau šiais metais.
Lygiai po dviejų savaičių – pagimdė sūnų
Talentingo, tačiau ne kartą ir plačiai žiniasklaidoje nuskambėjusiuose skandaluose figūravusio 34 metų bušido, Tailando bokso kovotojo R. Morkevičiaus žūties dieną jo sūnui Perkūnui buvo kiek daugiau nei metukai, o jaunėlis – Titanas – šį pasaulį išvydo praėjus lygiai dviem savaitėms po kraupios tėvo mirties.
Prieš žūtį R. Morkevičius rimtai svarstė susituokti su Raimonda, tačiau nesuspėjo. Šiandien moteris labai saugo ne tik savo pačios, bet ir mažamečių vaikų privatumą, tad atsisakė, kad būtų viešinama jos pavardė. Pradžioje vieniša trijų vaikų mama (vyriausias pagal amžių Raimondos sūnus – 14-metis Markas gimė iš ankstesnių jos santykių su vienu vyriškiu) nepanoro žiniasklaidoje viešinti savo bendrų fotografijų, kuriose kadaise buvo įamžinta šalia ne tik Lietuvoje, bet ir Japonijoje plačiai pagarsėjusios kovinio sporto garsenybės R. Morkevičiaus. Bet galiausiai leido publikuoti nuotrauką, kurioje Raimonda su tarp artimųjų ir draugų dažniausiai Remyga pramintu kauniečiu užfiksuoti jo itin dažnai lankytoje ir pamėgtoje vietoje – Santakos parke, Kaune, 2016-ųjų liepą – likus pusmečiui iki to žiemos vakaro, kai į sportininko kūną susmigo 7 nežinomo žudiko kulkos.
Apie tyrimą kalba paslaptingai
Nužudytojo kovotojo vaikų motina Raimonda nesidomi šia iš pažiūros itin paslaptinga bei slepiančia povandenines mįsles R. Morkevičiaus žūties byla. Moters absoliučiai niekas neinformuoja ir iš teisėsaugos pareigūnų, kokioje dabartiniu metu stadijoje yra šios vienos garsiausių ir vis dar neatskleistų šių laikų žmogžudysčių tyrimas.
Kai prieš keletą metų Generalinės prokuratūros komunikacijos atstovės pasiteiravau apie minėtą vis dar neatskleistą bylą, ji tada minėjo, kad ikiteisminis tyrimas dėl R. Morkevičiaus nužudymo buvo sustabdytas dar 2018 metų rugsėjo 21 dieną. Bet kai papildomai to pasiteiravau pastarosiomis dienomis, sudėtingas bylas narpliojančių Generalinės prokuratūros prokurorų atstovė jau atsakė kur kas paslaptingiau, teigdama, jog „kol kas jokių viešai skelbtinų žinių neturime“.
Raimondai bene vienintelei reikėtų oficialiais raštais kreiptis į policijos tyrėjus, prokurorus ir nuolat rūpintis, kad vaikų tėvo žudikas pagaliau būtų surastas ir gautų pelnytą atpildą. Daugiau tiesiog nėra kam. R. Morkevičiaus tėvai – kadaise audringą gyvenimą nugyvenusi mama narkomanė ir tėvas – jau senokai mirę ir palaidoti. Kiti giminaičiai irgi neturi žinių, kur jiems reikėtų kreiptis tokiu atveju.
Bet pati Raimonda pernelyg panirusi į kasdienės buities maratoną, tad retai apskritai suranda laisvą atokvėpio minutę net savo artimiesiems bei draugams. Ant smulkaus sudėjimo Raimondos pečių gula trijų mažamečių vaikų ir kartu su R. Morkevičiumi dviejų sulauktų sūnų – 7 ir 6 metų berniukų auginimo, ir kitokie materialiniai rūpesčiai.
Nuožmaus kovotojo išvaizda buvo apgaulinga
Prieš mirtį R. Morkevičiaus šeima turėjo finansinių problemų. Nors apie kovinio sporto legendų turtus pasakojamos fantastiškiausios legendos, šis stereotipas Remygos pravarde pagarsėjusiam kovotojui netiko. Kai turėjo pinigų, sportininkas žaibiškai išdalijo artimiesiems ir draugams į kairę, ir į dešinę. Šeimos nepraturtino ir vyro dažnas polinkis padėti svetimiems, užribyje atsidūrusiems asmenims. Jo seni bičiuliai pasakojo, kad neretai R. Morkevičius į savo namus atsivesdavo benamius, asocialius gatvėje gyvenančius žmones, kuriuos nuprausdavo, pamaitindavo ir netgi aprengdavo savo drabužiais. „Jis jautė malonumą padėti netgi tokiems žmonėms“, – prasitarė vienas senas bičiulis.
Prieš kovotojo žūtį jo šeima ne vienerius metus gyveno kukliai atrodančiame, senos statybos daugiabutyje Kaune, Šilainiuose, Baltų prospekto 31-uoju numeriu pažymėtame name. Būtent prie šio namo, 2016-ųjų gruodį, kone Kūčių išvakarėse, 7 šūviais iš keistokai perdirbto „Kalašnikov“ automato ir buvo netikėtai nukautas per savo trumpą, tačiau turiningą gyvenimą įspūdingus trofėjus už fantastiškas kovas ringe pelnęs R. Morkevičius.
R. Morkevičius 2005 metais tapo pasaulio ZST Grand Prix bušido varžybų nugalėtoju svorio kategorijoje iki 65 kilogramų. „Būtų neetiška prieš kitus auklėtinius ir globotinius sakyti, kad Remigijus buvo geriausias. Bet turbūt buvo vienintelis daugiausiai uždirbęs iš kovų, – pabrėžė legendinio „Titano“ klubo vadovas ir buvęs ilgametis kovotojo treneris M. Misiūnas. – Tais laikais Japonijos K1 organizacija išmokėdavo neblogus honorarus. Tarkime, už vieną kovą jis yra laimėjęs kitos organizacijos ZST diržą ir apie 20 tūkstančių JAV dolerių“.
Būtent tada Japonijoje, bušido ZST Grand Prix čempionate Remigijaus iškovotas čempiono diržas puošė ir jo urną 2016 m. gruodžio pabaigoje, kai buvo surengtas viešas atsisveikinimas su nužudytu kovotoju.
Dabar Raimonda su trimis judriais berniukais gyvena naujos statybos kotedžų kvartale vos keliolika kilometrų už Kauno, ir tik stiprus charakteris jai padeda sudurti galą su galu. Būtent jos namuose ir kalbėjomės apie moters praeitį bei įsimintiniausias akimirkas su nuo paslaptingo žudiko kulkų kritusiu sportininku. Moteris ne kartą pabrėžė, kad R. Morkevičiaus išvaizda ir charakteris buvo apgaulinga. Anot jos, po nuožmaus kovotojo kauke slėpėsi visai kitoks žmogus. Nuoširdus, sąmojingas, rūpestingas artimiesiems ir draugams. Raimonda teigė, kad šeimoje jis buvo toks, kurio niekas nėra matęs nei viešame gyvenime, gatvėse ar svarbiausių turnyrų ringe.
„Kai jis tada užėjo – taip ir nebeišėjo…“
R. Morkevičius niekada nebuvo apkaltintas ar rimčiau įtartas sunkiais kriminaliniais nusikaltimais. Jį nuo senų laikų pažinoję vaikystės draugai sakė, kad jis purtėsi žiaurių atvejų, nors į peštynes ne kartą įsiveldavo, kai būdavo pernelyg apsvaigęs nuo alkoholio, o kitą rytą tiesiog neprisimindavo audringai praėjusio vakaro įvykių.
Tarp Remygos draugų ir pažįstamų buvo ne tik praeityje Kauno šešėliniame pasaulyje besisukinėjusių asmenų, bet ir niekada į teisėsaugos akiratį nepakliuvusių verslininkų, visuomenininkų, sportininkų. Jį taip pat buvo apnykusi aistra skaityti – knygas jis ryte rijo, ypač patiko filosofinės, kuriose gausu informacijos apie Rytų kultūrą, budizmą, pomirtinį gyvenimą.
– Prisiminkite, kaip susipažinote su R. Morkevičiumi?, – pasiteiravau Raimondos.
– Susipažinome pakankamai banaliai – internetu… Per Feisbuką. Pamenu, jo profilyje buvo paskelbtos labai spalvotos ir ryškios nuotraukos iš įvairiausių egzotiškų kraštų, iš Brazilijos. Aš tuomet „palaikinau“ tas nuotraukas. Jis netrukus parašė: „Dėkui Raimonda, kad palaikinai mano nuotraukas…“
Aš tuo laiku gyvenau Anglijoje. Paskui pradėjome bendrauti žinutėmis, telefonu. Kartą kalbėjome apie dvasines meditacijas. Ir nuo to momento tarp mūsų užsisuko kažkoks nepaaiškinamas ryšis. Vieną kartą jis savo reikalais atvyko į Angliją ir apsilankė pas mane. Pamenu, jis turėjo iš Londono nuvažiuoti į Mančesterį, bet tada negalėjau palikti namuose vieno vaiko, nes buvo dar mažas mano vyresnėlis sūnus Markas. Tai buvo maždaug 2013 metais. Bet aš Remygą pakviečiau užeiti į mano namus. Kai jis tada užėjo – taip ir nebeišėjo…
– Ar pačiai buvo žinoma, kad tai yra tas pats bušido, Tailando bokso turnyruose priešininkus žaibiškai nukaudavęs kovotojas?
– Taip, žinojau, kad jis yra tas žinomas sportininkas. Galvojau, kad bus pasikėlęs ir susireikšminęs. Bet nuo pradžių paliko labai paprasto ir kuklaus žmogaus įspūdį. Aš jau ilgokai gyvenau Anglijoje. Jam visuomet labai svarbu buvo lietuvybė, tad mačiau ir iškart suvokiau, kad bus neįmanoma, jog jis persikeltų gyventi į Angliją. Remyga namuose buvo pasikabinęs didžiulę lietuvišką trispalvę. Jam visuomet labai svarbu buvo patriotizmas. Manau, kad jis net šiandien vienas pirmųjų skubėtų į karą su rusais.
Pamenu, kad tuo laiku jam buvo emociškai prastas laikotarpis. Kartą jam pasakiau, kad sugrįžtu į Lietuvą atostogoms. Jis pasakė, kad verčiau negrįžčiau, nes jis neturi pinigų nei automobilio degalams, nei į kavinę manęs pasikviesti. Bet aš jam paaiškinau, kad visa tai nieko nereiškia – svarbu dviejų žmonių ryšis.
Neilgai trukus atėjo metas, kai supratau, kad Anglijoje nebenoriu daugiau gyventi ir nutariau visam laikui sugrįžti į Lietuvą pas tėvus. Sugrįžusi pasikeičiau nuotrauką Feisbuke, leidau aplinkiniams suvokti, kad jau esu Lietuvoje. Netrukus Remyga man parašė: Atvažiuoju tavęs pasiimti ir kelsimės gyventi į Kauną. Taigi, aš gal dvi dienas pabuvau pas tėvus Pakruojo miestelyje (iš tenai ir kilusi Raimonda – aut. past.), ir paskui visam laikui persikėliau į Kauną.
Kai savo krepšį su daiktais parsivežiau pas jį, tenai ir pasilikau ilgiems metams. Tai galėjo būti 2013 metai arba 2014-ųjų vasara. Mano vyriausiam vaikui buvo penkeri metai. Dabar jam 14-a metų. Remyga turėjo sūnų Mantuką, kurio susilaukė su kita moterimi. Jam dabar 9 metai. Mūsų bendriems vaikams – Perkūnui – 7, Titanui – 6, tarp jų yra 1,5 metų skirtumas. Bet jis puikiai sutarė su visais vaikais, nes jam patiko krėsti pokštus su savo mažais berniukais.
Lietuvoje jautėsi neįvertintas
– Ar jis kalbėjo apie vestuves?
– Dar man būnant Anglijoje jis daug šnekėjo apie vaikus. Kai pirmąsyk laukiausi, būdama 5 mėnesyje – jis pasakė, kad pagaliau sugalvojo netikėtą vestuvių planą.
Jis buvo sumanęs, kad mūsų vestuvių ceremonija turėtų įvykti pagal pagonių tradicijas. Kai susipažinome dažnai diskutavome apie budizmą, aš tuo labai domėjausi. Aš kurį laiką Klaipėdoje studijavau etnografiją, taigi, jam buvo įdomu sužinoti apie pagonius.
Man toji tema atrodė labai neįdomi. Be to, gavau tikrą šoką, kad jis nori mane vesti pagal pagoniškas tradicijas… Kartą jis mane net pas kažkokius diedukus pagonis nusivežė ir ėmė rimtai šnekėti apie planuojamą vestuvių ceremoniją būtent pagal šias tradicijas. Man tai labai nepatiko. Taigi, mes taip ir nesuspėjome susituokti. Tačiau galiausiai mūsų vaikai buvo pakrikštyti praėjus pusmečiui po Remygos žūties – maždaug 2017-ųjų vasarą, pagoniškai. Tiesiog padarėme taip, kaip jis būtų norėjęs ir jam būtų tikrai patikę.
Jis kaskart ketvirtadieniais vykdavo į Kauno Santakos parką, kur būdavo rengiami pagonių susirinkimai. Remyga palaikė neblogus ryšius su Milvydu Juškausku, kuriam lietuvybė visuomet buvo labai svarbi. Jie abu beprotiškai žavėjosi Lietuva, žinojo, kad prieš daugybę metų mūsų šalis buvo stipri, turėjo nemažai karžygių. Be to, jis neretai važiuodavo į kitas užsienio šalis, kad pajaustų tenykštę dvasią.
– Artimiausiai R. Morkevičių pažinoję žmonės sako, kad šis buvo labai fiziškai stiprus ir kone antgamtinėmis galiomis apdovanotas sportininkas. Kaip buvo iš tiesų?
– Gal greičiausiai kaskart būdavo taip, kad jis labai šventai tikėjo tuo, kad gali, ir paprasčiausiai nesunkiai pasiekdavo savo užsibrėžtų tikslų. Jis rimtai ruošėsi sugrįžti į sportą, tuomet jau buvau penktame nėštumo mėnesyje. Vilniuje „Siemens“ arenoje dalyvavo kovose prieš ispaną. Bet dalyvavo tik dėl to, kad šeima turėtų pinigų. Kartais mums atrodė, kad visko užtenka ir nereikia labai daug. Jis niekada nesvajojo apie pasakiškus turtus, prabangą ar brangius daiktus.
– Pasakojama, kad keliaudamas Indijoje R. Morkevičius netgi sugebėjo nusifilmuoti vietos kūrėjų kino juostoje. Ar tai tiesa?
– Taip, prieš daug metų keliaudamas Indijoje jis gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą – neretai miegodavo netgi lauke. Pamatė, kad taip negali išvien gyventi, nusprendė prasimanyti šiek tiek pinigų. Ir tuos pinigus užsidirbo, kai suvaidino padavėją nusifilmavęs kažkokiame Bolivudo filme.
Jis mokėjo angliškai, bet nebuvo labai geras šios kalbos žinovas. Bet jis buvo toks, kuriam net kalbos nereikėdavo, kad surastų bendrą kalbą su aplinkiniais. Jis buvo stebėtinai drąsus, jam nereikėjo gebėjimų bendrauti su nepažįstamais ar svetimos kalbos žmonėmis. Kartą jis pasakojo, kaip lankėsi viename pavojingiausių Brazilijos rajonų. Bet ėjo tik dėl to, kad susipažintų su vietos žmonėmis, suvoktų, kaip jie ten gyvena, mąsto. Jis buvo tas, kuris mėgdavo įlįsti į kitų žmonių gyvenimus.
Jis tikrai buvo matęs pasaulio ir nemažai išvažinėjęs – suspėjo apsilankyti Kanadoje, Amerikoje, Japonijoje, Azijos šalyse. Jau nekalbu apie Europos žemyną. Jis turėjo daug skirtingų patirčių. Nors jis turėjo daug pasiturinčių draugų egzotiškiausiose pasaulio šalyse, bet galėdavo miegoti ir miške.. Jis kartais keliems mėnesiams vienuolynuose užsidarydavo. Kartą ilgiau pagyvenęs Pietų Korėjoje rimtai svarstė jau visam laikui ten apsigyventi. Buvo laikas, kai jis keletą mėnesių gyveno pačiame Kauno „Titano“ sporto klube. Treneris ne kartą yra minėjęs: „Kai būdavo vasaros atostogos, „Titane“ būdavo tik Remyga ir Van Damme‘as (žinomas kovinio sporto veikėjas, vėliau tapęs kovinių filmų žvaigžde)…“.
– Ar tiesa, kad kartais R. Morkevičius krimtosi ir išgyveno, nes jį visuomet kur kas labiau vertino ne Lietuvos, bet tolimųjų šalių kovinio sporto gerbėjai?
– Jis dažnai sakydavo: Esu didesnė žvaigždė Japonijoje nei Lietuvoje… Pastebėjau, kad kitose šalyse jam sekėsi kur kas geriau nei Lietuvoje. Likus mėnesiui iki žūties buvo sulaukęs pasiūlymo vėl apsilankyti Japonijoje. Gal sprendimas ten nuvykti ir būtų išgelbėjęs jį nuo tos baisios nelaimės?
Gruodžio 21-oji – žūties vakaras
– Prisiminkime tą 2016-ųjų gruodžio – paskutinį R. Morkevičiaus gyvenimo vakarą. Ką tada veikėte ir kaip jus pasiekė ši baisi žinia?
– Artėjo mūsų antro vaiko gimimas. Labai sunkiai paeidavau. Remyga viską man padėdavo buityje, neretai ir valgyti darydavo. Vaikai aplinkui zuidavo, ir tikrai buvo labai intensyvus laikas. Man tomis dienomis labai reikėjo jo visokeriopos pagalbos. Paskutinėmis dienomis jis buvo peršalęs ir sirgo net kelias dienas. Vaikščiojo po namus, pasirišęs šaliką. Vos tik šiek tiek geriau pasijuto ir tą paskutinę dieną sugalvojo nuvažiuoti į treniruotę.
Pamenu, apie 20 valandą vakaro paskambinau, ir jis sako: „Tuoj tuoj, atsisveikinu su vienu žmogumi, kuris neseniai sugrįžo į Lietuvą, ir jau važiuoju namo…“ Buvo gal 20.10 val. aš jau net žinojau atstumą ir laiką, per kiek jis iš „Titano“ parvykdavo į namus. Pamenu, aš jam skambinu, jis atmeta. O kai jis atmesdavo – vadinasi, jis būdavo kieme arba jau lifte.
Praėjo trys – keturios minutės. Pamenu, kažkas skambina į duris. Aš galvoju: kodėl tu taip darai, juk žinai, kad nepaeinu, sunku man atsistoti… Tada sūnui Markui sakau: „Čia tėtis matyt žaidžia, eik atidaryt“. Jis praveria buto duris, girdžiu, su kažkuo kalba. Tada į buto vidų užeina kaimynas. Išbalęs toks visas. O aš miegamajame ir matau, kad jis su batais į vidų užėjo. Galvojau, kaip čia taip įžūliai į namus įsibrovė. Jis netikėtai pratarė: „Remyga mirė – kažkas jį nušovė“. Aš nesupratau ir jam klausimu atsakau: „Ką?“ Kaimynas sako: „Eik į apačią greitai, kol dar gali jį pamatyti, nes tuoj suvažiuos žurnalistai“.
Kažkaip viskas nuskambėjo neįtikėtinai, galvojau, kad jis bus tik pašautas. Vaikščiojau tarsi „autopilotu“ sulėtintame filme ir nelabai suvokdama kas, ką tuo metu šalia kalba. Galvojau, kaip čia dabar nusileisti į apačią – esu su chalatu, neplauta galva. Tomis dienomis nešiodavau tiktai Remygos drabužius, striukes, nes dėl milžiniško nėsčiosios pilvo netilpdavau į jokius kitus rūbus.
Kažkaip nusileidau žemyn ir žiūriu, kad kieme jis guli ant žemės. Supratau, kad jo liesti negaliu. Gal čia iš tų prisižiūrėtų detektyvinių filmų taip suveikė mano viduje. Bet pamenu, stoviu tokia pasimetus, ir rodėsi, kad nebuvo jokios emocijos. Labai ramiai į visa tai pasižiūrėjau. Paskui kažkas užėjo ir sako – „Eik jau į vidų, nes žurnalistai atvažiavo“. Praėjus kuriam laikui, pas mus į butą atėjo kaimynai ir matau, kad jų akyse ašaros. Bet man pačiai tą vakarą visiškai nesinorėjo verkti. Tiesiog nesupratau, kas čia dedasi, ir apskritai, ar nesapnuoju…
– Ar tiesa, kad policija atliko kratą jūsų bute?
– Tą patį vakarą mane apklausė namuose apsilankiusi policija. Taip, jie darė kratą mūsų namuose. Iš mūsų buto išsinešė kompiuterį, kažkokią užrašų knygelę pasiėmė. Kai aš išėjau į kiemą, pamačiau, kad laiptinės durų kodų įrenginys buvo pažymėtas kulkų žymėmis. Aš galvojau, kad tuo pat metu jis atmesdamas mano skambutį, greičiausiai jau buvo po laiptinės stogeliu. Po kurio laiko man teisėsaugininkai sugrąžino ryšulį raktų, kurių vienas buvo smarkiai įlenktas po šaudžiusio asmens paleistų šūvių. Ganėtinai greitai ir Remygos automobilį sugrąžino. Pamenu, ilgiausiai kompiuterį laikė, bet jį atidavė 2018 m. kovo 8-ąją.
– Ar su namo kaimynais jis prieš nelaimę gerai sutarė?
– Su kaimynais jis tikrai visuomet gerai sugyveno. Juk buvo vienas seniausių to namo gyventojų. Jis galėjo muziką garsiai leisti bet kuriuo metu ir niekas piktai į jo keliamą triukšmą nesureaguodavo. Dar iki mūsų pažinties, jis šiame bute gyveno su močiute. Kaimynai tiktai geriausiai apie jį atsiliepdavo. Jo močiutė mirė maždaug 2011 metais. Jis močiute labai rūpinosi iki pat jos paskutinių gyvenimo dienų. Pats keisdavo jai sauskelnes. Namuose specialiai buvo įrengta vonia, kad jai būtų patogu nusiprausti. Netgi slaugutę buvo pasamdęs, kuri labai prižiūrėjo močiutę.
– Šiandien jūsų vaikai žino ir supranta, kad jų tėtis buvo nušautas?
– Nuo vaikų neslėpiau Remygos žūties priežasties. Aš jiems tiesą pasakiau, kad jis nušautas. Būdavo Šilainiuose kieme laksto ir vienas iš maniškių sugrįžęs sako: „Man tas dėdė, kur sutikau kompiuteriniuose žaidimuose, sakė žino, kas mano tėtį nušovė…“ Pagalvokite, suaugę žmonės vaikui pasakoja tokius dalykus.
Šiaip dabartiniu metu pastebiu, kad abu vaikai supranta ir didžiuojasi, kad jie yra Morkevičiai. Matau, kad kartais jiems skauda, kad nėra tėčio. Praėjus kuriam laikui po šito atvejo, man daugelis sakė: „Kokia tu stipri, vaikų nenumetei.“ Bet aš jiems atsakydavau: „O kas man tuomet beliko?“ Bet kokia kaina privalėjau kabintis į gyvenimą, stengtis dėl vaikų, kad jie gyventų kitaip ir be tėčio. Juk viena su trimis vaikais likau. Skambinėjau draugams ir vis prašydavau, kad vienur kitur pavežtų savo mašinomis. Bet vėliau neiškenčiau, tad pavasarį pradėjau mokytis, kad gaučiau vairuotojo pažymėjimą ir vasarą jau turėjau teises. Prasidėjo didelių permainų laikas mano gyvenime.
Šis netikėtas ir skaudus įvykis mano gyvenime – tai buvo didžiulis spyris į mano užpakalį. Mano abu vaikai – pakankamai mažo amžiaus ir, manau, kad jiems ateityje dėl šito nemalonaus įvykio nebus labai blogai. Aš jiems kaskart pasakoju apie tai, kad jų tėtis buvo toks ir anoks. Noriu, kad jie ateityje didžiuotųsi savo tėvu, pakeltų savo savivertę.
Juk iškart po įvykio Perkūnui buvo tik 1,5 metų. Pradžioje bėgdavau nuo tos temos. Būdavo per televizorių arba internetu pamato ir vėl šaukia: „Tėti!“. Dabar nutinka, kad jeigu jam parodau senas nuotraukas ar vaizdus per „Youtube“, kažkodėl jis pasidaro stebėtinai piktas. Gal nenori jis tai matyti ir susidaro įspūdis, kad dėl kažko jis labai pyksta. O kai kada supykęs jis netgi garsiai išrėžia: „Nereikia man to tėčio…“.
