Lietuvoje ir pasaulyje daug moterų kenčia smurtą. Ironiška, bet ne smurtautojams gėda jų veiksmų – tai moterys gėdijasi, kad yra mušamos. Ko gero gėda – viena priežasčių, kodėl jos daugelį metų lieka smurtiniuose santykiuose.
Monika – viena tokių moterų, dešimtmetį kentėjusi smūgius, patyčias ir toksiškus santykius. Galiausiai palikusi despotišką smurtautoją ji netrukus atrado savo laimę. Tačiau tam, kad išeitų iš baisaus užsukto rato, laiko jai prireikė daug.
„Smurtautojai nesikeičia, kad ir kaip banaliai skambėtų. Jei mušė vieną kartą, tai tik pradžia, ir vėliau bus dar blogiau“, – sako moteris, patyrusi ne tik sutuoktinio smūgius, bet ir seksualinę prievartą. „Žmona juk turi visada norėti sekso“, – patirtą košmarą prisimena Monika.
– Papasakokite, kaip prasidėjo santykiai, atvedę į jūsų pirmąją santuoką. Ar iš dabarties perspektyvų matote tų raudonų vėliavėlių, kurios turėjo jus įspėti?
– Mes susipažinome studentų bendrabutyje, jis atvažiavo švęsti Naujųjų metų. Pradėjome draugauti.
Jau tada matėsi, kad jis mėgsta kontroliuoti ir „gaudo“ žodžius, kuriuos sakau. Aš esu gana atviras žmogus ir kalbu taip, kaip yra ir kaip galvoju, o jis visada bandė primetinėti man, kad aš sakiau ta,i ko nesakiau. Ar melavau, nors sakiau teisybę. Toks jausmas buvo, kad esu be kaltės kalta.
Jo tėvai buvo išsiskyrę, jis nebendravo su mama nuo 13-os metų. Bet, manau, visas savo merginas lygindavo su ja: mama buvo neištikima jo tėvui, todėl jam atrodė, kad ir aš tokia.
Dabar aš tai matau. Tada buvau akla 19-metė, kuri norėjo jam įrodyti, kad gali būti kitaip nei jo šeimoje.
– Kada ir „kodėl“ vyras pirmą kartą prieš jus smurtavo?
–Pirma kartą fiziškai smurtavo, kai aš jau laukiausi. Buvome neseniai vedę, maždaug po pusantrų metų. Nesmarkiai trenkė, nes nesutikau su jo nuomone.
– Kaip pasireikšdavo psichologinis smurtas ir kas galėdavo „išprovokuoti“ fizinį?
– Pradėdavo užgaulioti, įrodinėti, kad esu neištikima. Aš tada jau nebebuvau tyli avelė irgi. Atsikirsdavau.
Po maždaug metų nuo santuokos sugalvojau išsiskirti. Nes buvo nebeįmanoma, jis buvo statybininkas ir po darbo dar eidavo dirbti papildomai. Viskas gerai su tuo išlaikė šeimą, nes vaikas buvo dar mažiukas, o aš baiginėjau studijas. Bet tas jo nebuvimas namie pavertė jį absoliučiu paranojiku, fizinio smurto tuo metu nesiėmė, bet moralinis buvo ohoho.
Iš to periodo atsimenu vieną įvykį, kai buvau padavus pareiškimą skirtis, bet gyvenome kartu, nes neturėjau kur eiti. Ir jis man nedavė naudotis skalbimo mašina, atseit čia jo. Už tai, kad pasinaudojau, primušė mane su diržu. Aš net abdukciją išsiėmiau, nors tada ten kažkodėl jaučiau tokią gėdą. Išvažiavau po to pas mamą savaitei. Grįžau, jis atsiprašė ir aš kaip kažkokia asilė pasilikau.
– Ar gindavotės? Kviesdavote policiją?
– Tada nesigindavau, nekviesdavau policijos, nes man buvo gėda. Buvo gėda, kad mano vyras taip elgiasi. Nors kam čia turėjo būt gėda.
– Ar kas nors apie tai žinojo? Ar skundėtės artimiesiems (kodėl taip arba ne)? Gal girdėjo kaimynai?
–Mamai pasakiau gal po 6 metų. Tuometinė gera draugė-kaimynė žinojo ir skatino skirtis. Ji visai nesuprato, kodėl kenčiu. O aš buvau gal aklai įsimylėjusi, gal bijojau likti viena ir man buvo gėda, kad leidžiu šitaip su savimi elgtis.
Baigiau universitetą, dirbau pardavimo vadove ir mane mušdavo namie. Puikus derinys.
– Ar turėjote matomų smurto ženklų? Ar juos maskuodavote?
– Veido nemušdavo, o kitur po rūbais nesimatydavo. Plius, kai prievartaudavo tai irgi nesimato. O pasakyti negalėjau, kažkodėl žodžiai strigdavo, kai norėdavau pasakyti, kad mane prievartauja vyras. Nes juk žmona turi visada norėti. Jei ne, reiškia neištikima.
Kaip kvaila. Kažkaip seniai negalvojau apie tai.
– Kaip viskas vykdavo po patirto smurto? Ar vyras atsiprašinėdavo? Žadėdavo, kad nebepasikartos?
– Po keletos baisiausiu kartu atsiprašė, po smulkių ne.
– Kodėl tokius ilgus metus likote su juo? Ar tai – savivertės reikalai?
– Gyvenom kartu 10 metų. Dar kažkaip sugebėjome kartu paimti būsto paskolą. Ir aš bijojau skirtis, nes galvojau, kad neišsimokėsiu viena. Galvojau, kad vaikui geriau abu tėvai. Žiauriai kvaila, bet tada taip atrodė.
– Ar planuodavote bėgti? Kas jus sustabdydavo? Galbūt vyras gąsdindavo, buvo įdiegęs, kad jūs be jo – niekas ir niekam jūsų nereikia? Gal buvote ir išėjusi?
– Tuo metu tik svajodavau, kaip būtų puiku gyventi dviese su vaiku, ir bijojau dėl tos paskolos. Bet po baisiausio man karto buvau pabėgusi.
Šventėme mano mamos penkiasdešimtmetį. Aš negėriau, nes buvau vairuotoja, jis gėrė. Ir jau nuo vakaro pradžios mačiau ženklus, kad jam negerai.
Priešais tą kavinę, kur šventėme, sėdėjo kažkokie žmonės. Jis man aiškino, kad jie jį stebi.
Grįžom namo, kartu pas mus grįžo uošvis su drauge miegoti, tai buvau rami. Jis pasiliko su jais kambaryje dar gerti (jie negėrė), tik jis ir po to atėjo į miegamąjį ir norėjo sekso. Aš to visai nenorėjau, dar ir su girtu. Tada jis pradėjo mane spardyti į veidą, tampyti ir t.t., o uošvio draugė ne tik kad neatėjo manęs gelbėti, bet ištempė uošvį iš tų namų.
Likau su juo viena, vaikas miegojo pas mamą. Ačiū dievui, išgirdę mano riksmus atėjo kaimynai ir aš pabėgau, nes jis jau turėjo peilį rankoj. Tada pabėgau dviems, taip taip dviems, dienoms. Ir vėl sugrįžau. Kodėl – negaliu paaiškinti.
– Kaip manote iš dabarties perspektyvos: kaip atsidūrėte tokiuose santykiuose? Ar tam buvo priežasčių?
– Visada norėjau normalios moteriškos laimės namie. Mano tėvai išsiskyrę, bet puikiai bendrauja. Tuo metu prieš susipažįstant su buvusiuoju, turėjau draugą, kuris nepatiko mamai ir babai. Draugavome slapčia. Ir atseit susiradau, kad joms patiktų. Ne, ne sau, bet joms.
Ar gali būti kvailiau.
– Kas buvo tas galutinis taškas, padėjęs tvirtai apsispręsti palikti vyrą smurtautoją?
– Paskutiniais santuokos metais jau galvoje tvirtai padėjau tašką. Ir taip sutapo, kad jis susilaužė koją eidamas girtas namo. Kai matė, kad nepuolu jo guosti, išsikraustė pas uošvį. Keturis mėnesius gyvenau dviese su sūnumi ir tai man padėjo apsispręsti. Kad nebenoriu kentėti, noriu gyventi.
– Kaip gyvenote netrukus po išsiskyrimo?
– Gyvenau puikiai. Ir sutikau dabartinį vyrą. Jaučiausi laisva.
– Ką reiškia smurto aukai atsigauti po tokių santykių? Kiek laiko jums tai užėmė ir kaip tai vyko?
– Aš esu stiprus žmogus. Atsigavau gana greitai. Labai padėjo gyvenimas vienai, su vaiku. Gal per greit įėjau į naujus santykius, bet kai viskas buvo taip gerai, tai nelaukiau kažkokio dangiško ženklo.
– Kokie skirtumai jums ryškiausi dabartiniuose, sveikuose santykiuose?
Juose gyvenu jau 13 metų. Skirtumas pagrindinis – vyras pasitiki savimi ir manimi. Neieško zakabų, sakykime, nešioja ant rankų. Iki dabar drugeliai pilve ir esame geriausi draugai, kaip sakoma, nusikaltimo partneriai (partners in crime). Visiškai pasitikime viens kitu. Žinome, kad galime vienas kitu pasikliauti.
– Kaip manote, kodėl smurtą patiriančios moterys dažnai gėdijasi to, kad jas muša? Kodėl ne smurtautojui gėda, o joms?
– Nekaltų gi nemuša, muša tik kaltas. Dar ir iki dabar, manau, tai galima girdėti Lietuvoje. Net moterys smurtą patyrusių moterų nelabai užjaučia.
Plius, smurtautojas įteigia tau ir tu pati pradedi tikėti, kad taip, tu kalta. Nemanau, kad smurtautojas išvis ką jaučia, jis gi baudžia, nes žmona kalta, išmuš, va, visas kaltes.
– Ar mūsų šalyje pakanka pagalbos, aiškių nuorodų smurtą patiriančioms moterims? Kuo dar būtų galima joms padėti?
13 metų negyvenu Lietuvoje, nežinau. Smurtą patiriančiai moteriai galima padėti tik tuo, kad priglausi ją, kai jai reikia pabėgti. Nereikia aiškinti, kad jai būtina palikti smurtautoją, ji pati turi tai suprasti iš vidaus. Nepadės jokios kalbos, kol ji pati nebus pasiruošusi iš to išeiti.
– Kaip manote, kokia pagalba iš visuomenės, iš artimųjų jums būtų padėjusi tada? Kokie pagalbos siūlymai ar koks tonas keldavo atmetimo reakciją?
– Man padėjo mama, baba. Bet jų sakymai „palik jį“, manęs neveikdavo. Kai viduje priėmiau sprendimą išeiti, tada viskas ėjosi kaip sviestu patepta.
Manau, liuks, kad atsiranda moterų centrai, psichologų pagalba, to reikia. Bet viduje turi būti padėjusi tašką. Aš visada gailėjausi, kad pasilikau tada, kai vaikas buvo mažas ir aš buvau apsisprendusi. O jis prašė likti ir likau dar daugeliui skaudžių metų.
Dabartinė santuoka man parodė, kokie turi būt santykiai, kokia gali būti meilė ir santuoka. Taip pat supratau, aišku vėlokai, kad smurtautojai nesikeičia, kad ir kaip banaliai skambėtų. Jmušė vieną kartą, tai tik pradžia, ir vėliau bus dar blogiau.
