Daugelis sovietmečiu išgerdavo. Jei nutiko kas nors gero, reikia atšvęsti, jei atsitiko blogo, taip pat reikia švęsti, kad užsimirštum, o jei nieko neatsitiko, šventi, kad kas nors nutiktų. Girtavimas SSRS buvo socialiai patvirtinta yda. Tačiau, kol vieni lakė degtinę, kiti iš alkoholio krovėsi didžiulius turtus.
Neapskaityti alkoholiniai gėrimai keliaudavo į vynines ir restoranus
Sovietų korumpuoti pareigūnai ir Stalino laikais sugebėjo iš valstybės pavogti milžiniškas pinigų sumas. Vagystės ir piktnaudžiavimas vyno pramonėje įgavo pagreitį šeštajame dešimtmetyje. Alkoholis jo gamintojams ir tiekėjams tapo kone aukso kasykla. Įperkami alkoholiniai gėrimai buvo būdas sovietiniams žmonėms užmiršti karo baisumus. Todėl Vyriausybės nutarimu, leista atidaryti vynines visoje šalyje, rašo fb.ru.
Penktojo dešimtmečio pradžioje SSRS Alkoholinių gėrimų gamybai vadovavo Maisto pramonės ministerijos padalinys „Glavvino“, kurio vadovo pavaduotoju dirbo Nikolajus Mirzojancas. Jis ir inicijavo kelių pirmųjų vyno ir degtinės gamyklų statybas, todėl labai greitai vyndarystė tapo viena pagrindinių Pramonės ministerijos šakų.
N. Mirzojancas buvo atsakingas už gamybos kontrolę Kaukazo respublikose, bet jis už kyšius pardavinėjo vyno daryklų direktorių kėdes, pastatydamas savo žmones prie pelningos gamybos vairo. Įsitraukę į nusikalstamų mechanizmų schemas, kandidatai plūdo į Maskvą iš visos Sąjungos, ištisas savaites laukdami priėmimo pas draugą Mirzojancą. Už nugaros vadino jį vyno karaliumi.
Buvusiam Tbilisio pirties ir skalbyklos vadovui Tengizui Alabidzei – vienam iš nedaugelio pavyko patekti pas SSRS pagrindinį vyndarystės vadą Nikolajų Mirzojancą. Jie iš karto pajuto vienas kitam artimą ryšį. Tačiau norėdamas tapti Kuibyševo vyno gamyklos direktoriumi, Alabidzė turėjo sumokėti „giminingai sielai“ 170 tūkst. rublių. O po to jau dirbo sau, nepamiršdamas kas mėnesį viršūnei perduoti otkatą.
Pasakojama, kad Alabidzė sumokėtus pinigus už direktoriaus postą susigrąžino per metus. Jo veiklos schema buvo paprasta – iš gimtosios Gruzijos į Kuibyševą buvo siunčiamas vyno koncentratas, kuris jau jo vadovaujamoje gamykloje buvo skiedžiamas vandeniu ir išpilstomas į butelius. Tačiau iš vieno vyno koncentrato butelio buvo gaunami ne 2 buteliai, kaip buvo numatyta pagal GOST‘ą, o 4. Ir taip susidarydavo nuo 60 iki 100 procentų neapskaityto vyno ir pinigų. Ilgainiui verslusis gruzinas kartu su savo bendražygiais, aktyviai įsitraukusiais į sukčiavimo schemą, vyną atskiesdavo tiek, kad iš vieno butelio koncentrato gaudavosi jau 8-10 butelių. Apimtys pasiekė tokį lygį, kad atskiesto produkto tiesiog nebuvo kur pilti. Tuo metu šalyje susidarė butelių deficitas ir jų beveik neįmanoma buvo gauti. Tada apsukrusis Alabidzė gamykloje organizavo stiklinės taros surinkimo punktą, paskelbęs, kad butelius priima keliomis kapeikomis brangiau nei valstybiniuose punktuose. Žmonės maišais ėmė vežti priduoti butelius į gamyklą.
Sovietų Sąjunga, kaip dabar madinga sakyti, buvo ekologiška atliekų perdirbimo klausimais. Metalas ir makulatūra buvo surenkami ir perdirbami, o stiklinė tara panaudojama pakartotinai. Žmonės buvo mokomi neišmesti tuščių butelių, įskaičiavę gana nemažą užstato vertę į prekės kainą, rašo livejournal.com. Todėl rasti butelį gatvėje buvo užduotis ne iš lengvųjų! Prasidėjo tikrų tikriausia butelių medžioklė. Taigi, už tuščią pieno ar kefyro butelį galėjai gauti 15 kapeikų. Tai buvo 50 proc. visos prekės kainos. Limonado ar alaus butelis kainavo 12 kapeikų, degtinės – nuo 12 iki 15 kapeikų, o už vyno duodavo net 17 kapeikų. Tais laikais tai buvo nemenki pinigai, žinant, kad tada troleibuso bilietas kainavo 4 kapeikas.
Daugelis šeimų tuščios stiklinės taros neišmesdavo, o laikydavo ją po kriaukle ar balkone. O kartą per mėnesį ar dažniau nešdavo butelius priduoti į stiklinės taros supirkimo kioskus. Buvo ir ne tokių uolių piliečių, kurie palikdavo „stiklinius“ pinigus parkuose, aludėse ir kitose girdyklose. Pasakojama, kad tuščių butelių surinkimo verslu užsiėmė „butelių mafija“, turėjusi savo pelningas vietas. Taip pat kad jie už gautus pinigus nusipirko ne vieną gerą automobilį.
Bet grįžkime prie vyno gamybos. Priimti buteliai buvo išplaunami, o vynas pilstomas tiesiog gamyklos rūsyje. Kur susėdusi speciali brigada, apie kurios egzistavimą darbo kolektyvas nė nenutuokė, klijavo ant butelių etiketes, kurios buvo spausdinamos didžiuliais kiekiais pagal iš spaustuvės pavogtus eskizus. Po to neapskaityti alkoholiniai produktai keliaudavo į vynines ir restoranus. Šių prekių gavėjai žinojo apie suklastotus dokumentus, bet gavo savo procentinę dalį, todėl tylėjo ir pritariamai lingavo galvomis.
Kiekviename butelyje trūkdavo vidutiniškai 15 mililitrų. Tačiau susidarius dideliam gamybos kiekiui, virsdavo šimtais litrų neapskaityto vyno ir atitinkamai šimtais tūkstančių rublių. Didesnė dalis perteklinio pelno iš Alabidzės gamyklos, kaip ir iš visų kitų, atiteko Mirzojancui, rašo kulturologia.ru.
Tačiau godumui nebuvo ribų. Gamyklos inžinierius Leonidas Učevojus kiek pakoregavo linijos dozatorių, kad į butelį įpiltų šiek tiek mažiau vyno. Ir iš to „vyno mafija“ uždirbo dar 300 tūkst. rublių per mėnesį.
Pasakojama ne vienas gamyklos darbininkas matęs inžinierių Učevojų važinėjantį neįtikėtinai brangiu vokišku „Horch“ automobiliu ir motociklu, kuris tuo metu irgi kainavo turtus.
Kitas Alabidzės kolega, Vasilijus Gudaradzė į gamyklą buvo priimtas kaip vairuotojas, tačiau vairo rankose nelaikė. Jis buvo atsakingas už padirbtas etiketes ir stiklinės taros surinkimą. Uždirbęs daug pinigų, netoli Kuibyševo Gudaradzė įkūrė savo nedidelį haremą – nusipirko du kaimyninius sklypus, pasistatė didelį namą ir ten apgyvendino moteris, rašo russian7.ru.
Mažai tikėjo, kad Mirzojancas buvo šios mafijos krikštatėvis
Matydamas sėkmingai veikiančią Alabidzės schemą, Mirzojancas pritaikė ją ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose, taip skandindamas šalį padirbtame alkoholyje. Vadinamieji taškai už pigaus pilstomo vyno pardavimą kurortiniuose miestuose taip pat buvo atsakingi Mirzojancui. Bet nepaisant to, kad jis sėdėjo Maskvoje ir buvo toli nuo kurorto šėlsmo, puikiai žinojo, kiek pinigų galima užsidirbti iš to ir nustatė duoklės dydį visiems maisto prekybos vadovams.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo vyno mafijos Sąjungos lygmeniu persekiojimas. OBHSS (Kovos su socialistinio turto grobstymu ir vagystėmis skyrius) pareigūnams vis dažniau ėmė įkliūti įtartini vyrai. Jie ilgą laiką gyveno sostinės viešbučiuose, dienas ir vakarus leido prabangiuose restoranuose. Pareigūnai nustatė, kad tai Užkaukazės respublikų piliečiai. Tarp kurių buvo ir Tengizas Alabidzė.
Teisėsaugininkai pirmiausiai ir išsiaiškino, kad Alabidzės vadovaujama gamykla Kuibyševe neturėjo savo vynuogynų, o vynas buvo pilstomas iš atvežtinės koncentruotos medžiagos. Užčiuopti siūlo galą jiems pavyko po pokalbio su eiliniu vyninės darbuotoju, kuris atsainiai užsiminė, kad iš Gruzijos tiekiamos pirminės žaliavos dega kaip spiritas.
Taip 1951 metais Alabidzė išsikasė sau duobę, su savimi nusitempdamas visus kitus korumpuotus pareigūnus. Tik akli galėjo nepastebėti, kaip gamyklos direktorius mėtosi pinigais ir ištaigingai gyvena. KGB pareigūnai iš peties ėmėsi gruzino ir taip susėmė visus jo bendrininkus. Nepasigailėjo ir paties Mirzojanco. Pastarasis ilgai tylėjo, lyg būtų vandens į burną prisisėmęs, tačiau saugumiečiams pasikalbėjus su dauguma vyninių direktorių, ką nors neigti tapo beprasmiška.
Vyno karalystės apimtys buvo pribloškiančios. Teisėsaugininkai suskaičiavo, kad korumpuoti pareigūnai kasmet gaudavo iki 200 mln. neapskaitytų rublių. Atlikus kratą Mirzojanco ilgametės meilužės namuose, buvo atrasta milijonas rublių grynųjų.
Kai saugumiečiai suėmė Mirzojancą ir Alabidzę, jie iškart pradėjo versti kaltę vienas kitam. Tačiau kuo labiau tyrėjai ėmė garsiau kalbėti apie šią bylą, tuo mažiau jie tikėjo, kad Mirzojancas buvo šios mafijos krikštatėvis. Įtarimai krito ant Lavrentijaus Berijos.
Istorikų tvirtinimu, Berija tikrai dalyvavo daugelyje nusikalstamų machinacijų. Jis aiškiai gavo pajamų ir iš neapskaityto vyno gamybos.
Nepaisant sukčiavimo apimties, tiek Alabidzė, tiek ir Mirzojancas atsipirko 10 metų laisvės atėmimo bausmėmis.
Per kitus kelerius metus panašios įmonės buvo tikrinamos visoje šalyje, kur direktorius skyrė Mirzojancas. Atlikus tyrimus, OBHSS pareigūnai konfiskavo per 10 mln. rublių, gautų per nelegalias prekybos vynu schemas. Visi jos dalyviai atsidūrė teisme ir buvo nuteisti.
Paprasto darbininko gyvenimas SSRS buvo sunkus ir varginantis. Tačiau šeštajame dešimtmetyje tarp turtingiausių buvo žmonės iš Kaukazo respublikų. Armėnija, Gruzija ir Azerbaidžanas tuo metu virto precedento neturinčio turto oazėmis. Žinoma, jei Kuibyševo vyno gamyklos direktorius Tengizas Alabidzė būtų elgęsis tyliai ir kukliai, jam galbūt būtų pavykę ramiai išeiti į pensiją ir likti laisvėje. Bet Alabidzė buvo gruzinas: kas vakarą gėrė restoranuose, turėjo daug meilužių, o atvirai demonstruojama begalinė aistra gražiam gyvenimui, netrukus ir atkreipė teisėsaugininkų dėmesį. Vėliau jie apskaičiavo, kad 5 metus pilstydamas praskiestą vyną Alabidzė uždirbo daugiau kaip 2 milijonus rublių.
Taip buvo ir prieš pinigų reformą, ir pabrangus degtinei
Viena populiariausių SSRS alkoholio tradicijų buvo „susimesti po rublį“. Tai yra, surinkti tris žmones (pasitaikydavo, kad visi trys matydavosi pirmą kartą), susimesti po rublį ir nusipirkti butelį degtinės, kuri kainavo 2 rublius 70 kapeikų. Ir dar ką nors užkąsti. Klasikinis degtinės užkandis buvo lydyti sūreliai, kainavę nuo 11 iki 24 kapeikų. Pavyzdžiui, garsusis sūrelis „Družba“ kainavo 15 kapeikų. Be to, lydyti sūreliai buvo kone tobulas produktas gatvės gėrimo sąlygomis: jei kuris turėjo sulankstomą peiliuką, sūrelį buvo galima supjaustyti į tris dalis, nenuimant pakavimo folijos. O jei ne, tiesiog atsiplėšdavo po gabaliuką, rašo maximonline.ru.
Taip buvo ir prieš pinigų reformą, ir pabrangus degtinei. Ir viskas dėl to, kad pati dozė buvo patogi: vienu mauku galėjai išgerti 166 gramus degtinės. Tai yra prisigerti pakankamai, bet ne per daug.
Šiaip gėrė viską, kas dega. Už patį girtavimo viešose vietose faktą milicija pradėjo bausti tik 1985 metais, tačiau visada sulaikydavo žmones už tai, kad pasirodydavo neblaivūs viešoje vietoje. Todėl sovietų piliečiai gerdavo soduose, garažuose, kiemuose, žaidimų aikštelėse.
Tiesa, vis dėlto vieni išgerdavo retai, kiti dažniau, o labiausiai beviltiškiems diena prasidėdavo nuo minčių, kur gauti bent ko nors svaiginančio ir kuo greičiau. Beje, ar bandėte užduoti girtuokliui klausimą: kiek bus dešimt kartų po šimtą gramų? Ar kuris nors iš jų atsakė, kad tai bus kilogramas?!
Įsigyti alkoholio (išskyrus antialkoholinių kampanijų periodą) buvo galima bet kurioje maisto prekių parduotuvėje darbo valandomis. Ta pati padėtis buvo ir su vyninėmis, kavinėmis ir restoranais, rašo back-in-ussr.com.
O kur nusipirkti ką nors su laipsniais, kai visos prekybos vietos jau buvo uždarytos? Apskritai dar nuo Brežnevo sąstingio laikų vakarais ir naktimis degtinę galima buvo nusipirkti pas bobulę. Ši perpardavinėjimo schema labai paprasta ir populiari iki šiol. Tai yra degtinė buvo perkama valstybinėse parduotuvėse jų darbo valandomis, o vėliau perparduodama pusantro-du kartus brangiau. Švenčių dienomis alkoholis kainavo dar brangiau. Be to, degtinės visada galėjai nusipirkti ir iš taksi vairuotojų. Net per garsiąją Gorbačiovo pradėtą kovą su girtavimu, jų neišgąsdino nei milicija, nei OBHSS.
Tačiau, jei taksistai degtinę pardavinėjo iš „ratų“, tai dalis piliečių tai darė neišeidami iš namų. Be degtinės tokiuose butuose buvo galima nusipirkti ir paprastesnių gėrimų. Pavyzdžiui, kad ir alaus. Skirtingai nei taksi vairuotojai, perpardavinėjantys alkoholį namuose daugiausia dirbo su „išbandytais“, gerai žinomų klientų ratu, kad išvengtų nereikalingų problemų su teisėsauga.
Norintiems išgerti naktimis, kai degtinė buvo pardavinėjama su talonais, į pagalbą atskubėjo „nešikai“, dirbantys gamyklose, kuriose buvo gaminami alkoholiniai gėrimai. Tai yra asmenys, išnešantys degtinę, paslėpę po skvernu. Buvo daug įvairių būdų, kaip gatavą produktą pavogti iš gamybos. Pavyzdžiui, portveino butelį (jo apskaita nebuvo labai griežta) supildavo į guminę šildymui skirtą pagalvėlę ir, pasikišus po drabužiais, praeidavo patikros punktą. Tada belikdavo šiek tiek paėjėti tolėliau ir susirasti pirkėjus, kurie kaip mat nupirkdavo ką tik pavogtą alkoholį už kiek mažesnę nei valstybinę kainą. Buvo ir dar vienas gana populiarus „šešėlinio“ alkoholio pardavimo būdas: stiklelio mėgėjas prieidavo prie gamyklos tvoros iš tam tikros pusės ir po ja pakišdavo tarą su pinigais. Po kurio laiko jam buvo grąžinama tara su „velnio lašais“.
Į alų įberdavo šiek tiek skalbimo miltelių, kad susidarytų daugiau putų
Sovietų piliečiams išgertas alkoholis nepadėdavo išspręsti problemą ir rasti teisingą atsakymą, jis priversdavo pamiršti klausimą. O išgertas alkoholis mažomis dozėmis skatino pirkti dideles dozes. Nepaisant to, po skvernu įsinešus degtinės butelį į užkandinės vidų, užteko vienos stiklinės trims, kurią nugvelbdavo iš gazuoto vandens aparato, stovinčio gatvėje. Kartais stiklinė buvo grąžinama į savo vietą, bet dažniau ne. Ne iš savanaudiškumo: stiklinė kainavo vos kapeiką. Prisigėrę tiesiog pamiršdavo. Todėl dalis vandens aparatų neveikė, nes trūko stiklinių.
Sovietmečiu pilstomas alus buvo parduodamas kioskuose arba tiesiog iš statinės ant ratų. Buvo kalbama, kad pardavėjos į jį įberdavo šiek tiek skalbimo miltelių, kad susidarytų daugiau putų.
Pergalingo proletariato šalyje stovinčios alaus statinės gatvėse ir prie jos nutįsusios „chronių“, šlapiais klynais, eilės, buvo įprastas vaizdas. Beje, jie į alų dar šliukštelėdavo ir degtinės. Žinoma, to nereklamuodami.
SSRS alus buteliuose nebuvo pasterizuojamas, todėl po poros dienų jis prarasdavo šviežumo skonį. O po trijų ar keturių galėjo pradėti rūgti, jei buvo laikomas ne šaldytuve. Todėl klausimą: „Ar alus šviežias?“ – galima buvo išgirsti dažnai. Apskritai alaus netrūko, bet jis greitai buvo išparduodamas. O jei alus pasitaikydavo trijų dienų, tada problema slypėjo logistikoje, kaip dabar pasakytume.
Susirinkti garaže ir išgerti buvo tradicija. Žmonės ten laikė raugintus agurkus, kopūstus, tuščius stiklinius, dėžutes ir senas taburetes, kad būtų kur prisėsti. Vietoj stalo jie naudojo mašinos variklio dangtį arba bagažinę. Vietoj staltiesės – kokį nors skudurą.
Kiek įkaušęs garažo kaimynas klausia kaimyno:
– Ar gerbi mane?
– Žinoma, kad gerbiu.
– O jei numirčiau, ar duotum pinigų vainikui?
– Kas per kalbos, žinoma, kad duočiau!
– Tai duok dabar. Geriau juos pragerkime. Kam man reikalingas tas vainikas?
Sovietiniai žmonės konjaką gėrė kaip degtinę – vienu užsivertimu. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pigūs konjakai SSRS nesiskyrė. O brangūs nebuvo populiarūs, nes kas pirks vieną butelį konjako už trijų butelių degtinės kainą? Jei tikslas yra tik prisigerti, kam mokėti daugiau?
Tačiau buvo piliečių, kurie negailėjo pinigų konjakui. Citrina jam buvo laikoma geriausiu užkandžiu. Gurmanai plonai pjaustytas riekeles apibarstydavo trupučiu cukraus, o kartais ir trupučiu kavos, sumaltos kone iki dulkių.
„Magaryčios“ – atsiskaityti alkoholiu – ši tradicija gaji iki šiol. Sovietmečiu buvo labai populiarus anekdotas, apibūdinantis šią situaciją. Santechniko klausia:
– Sakyk, jei degtinė kainuotų 10 rublių, ar gertum?
– Gersiu!
– O jei 25 rubliai?
– Gersiu!
– O jei 100 rublių?
– Koks skirtumas! Pataisyti čiaupą kaip kainavo butelį, taip ir kainuos.
Alkoholis (dažniausiai degtinė) buvo pati kiečiausia valiuta SSRS. Už butelį buvo galima padaryti viską – sutaisyti čiaupą, sutvarkyti stogą, tvorą ir taip toliau.
Stiklelio mėgėjai gėrė viską
Tačiau prasidėjus Gorbačiovo antialkoholinei kampanijai, geriantys piliečiai sukosi kaip įmanydami. Norėdami apsvaigti latrai gėrė skysčius, kuriuos baisu buvo net pauostyti. Jie jau turėjo patirties vartoti ne maisto produktus, kuriuose yra alkoholio. Girtuoklių žargonu, odekolonas buvo vadinamas „adik“ – (sutrumpintai iš žodžio „adikalon“). Nespjovė ir į įvairius dichlofosus, kurie kainavo nuo 17 iki 40 kapeikų už 150 ml, bet 60 laipsnių!
Vieni „adik“ naudojo gryną, kiti skiedė. Vienaip ar kitaip, bet odekolono kvapas sklido stipriausiai. Populiariausi to meto prekių ženklai buvo „Trainoj“, „Citrusinis“, „Saša“, „Gvazdikas“ ir kiti. Vien dėl jų paplitimo. Nors didelio poveikio skirtumo tarp jų ir nebuvo.
Pacientas skundžiasi gydytojui:
– Kažko skauda kepenis…
– Ar gėrei odekoloną?
– Nepadeda…
– O, jei dabar galėčiau susigrąžinti visus pinigus, kuriuos pragėriau, – garsiai svajoja pacientas.
– O ką tu su jais darytum? – klausia gydytojas.
– Kaip ką?! Pragerčiau…
Sovietiniais laikais „ugninio vandens“ gėrėjai vidaus vartojimui naudojo ir laką, skirtą poliravimui. Tačiau jis nebuvo pats blogiausias dalykas. Šiek tiek išvalę „chroniai“ gėrė ir sovietų gamybos stabdžių skystį, kurį sudarė butilo alkoholis ir ricinos aliejus. Ricinos aliejus suteikdavo siaubingą vidurius laisvinantį poveikį. O hidraulinių sistemų skystyje „Steol-M“ buvo apie 20 proc. etilo alkoholio ir apie 40 proc. glicerino bei geltonai žalios spalvos dažų. Jo vidurius laisvinančios savybės ne mažiau buvo veikiančios dėl glicerino.
Kiti gerdavo gudobelių tinktūrą. Gydytojai paskirdavo ją žmonėms, turintiems problemų su širdies ir kraujotakos veikla. 70 laipsnių tinktūra kainavo vieną kapeiką, todėl alkoholikai ją laikė paklausiu produktu. Tiesa, nuolat vartojant dideles dozes tokios tinktūros, gali kilti įvairių pasekmių. Pavyzdžiui, trombozė, nes tirštėja kraujas. Tačiau tai nesustabdė geriančiųjų.
„Rosalkogolregulirovanie“ skaičiavimais, rusai kasmet suvartodavo nuo 170 iki 250 mln. litrų įvairių ne maisto produktų, kurių sudėtyje yra alkoholio, o tai atitiko maždaug 20 proc. alkoholio rinkos šalyje.
Didžiausias laimikis tekdavo atlyginimų dieną
Žinia, sovietinis žmogus, komunizmo statytojas, turėjo būti aukštos moralės, todėl patekus į blaivyklą, galėjo būti sužlugdyta jo karjera, prarastos perspektyvos ir pakenkta reputacijai.
Berods, vienintelėje sovietinėje Armėnijoje tokių įstaigų apskritai nebuvo. Kitose Sovietų Sąjungos respublikose 150-200 tūkst. gyventojų teko viena išblaivinimo įstaiga, rašo livejournal.com.
Sovietų Sąjungoje „priimtuvai“, kaip tada buvo vadinamos blaivyklos, atsirado trečiojo dešimtmečio pradžioje. Juos prižiūrėjo Sveikatos apsaugos liaudies komisariatas. Pradžioje blaivyklų darbuotojai buvo medikai, o ne milicininkai. Bet darbuotojai ne visada žinojo, kaip pasielgti su girtuokliais. Pavyzdžiui, nebuvo aišku, ką daryti su pas girtą pilietį rastu degtinės buteliu. Todėl netrukus buvo išleistas potvarkis, kad, nesvarbu, rastas nugertas ar visas butelis alkoholio, ryte turi būti grąžintas išblaivintam piliečiui.
Pagrindinis blaivyklos uždavinys buvo pristatyti į ją piliečius, kurie savo išvaizda ir elgesiu neatitiko visuomenės moralės normų. Visi, kurie ėjo svirduliuodami gatve ar jau nebegalėjo paeiti ir nugriūdavo tiesiog gatvėje, buvo įkeliami į mašiną su užrašu „Specialioji medicinos tarnyba“ ir nuvežami į blaivyklą.
Žmona pavargo pasiimti vyrą iš blaivyklos, pasiilgo jo glamonių, todėl jam paprašius iškepti dešrelių, įpylė miltelių, kad padidintų potenciją.
Ji padėjo juos kepti ant viryklės ir nuėjo į kambarį. Iš virtuvės pasigirdo sutuoktinio juokas.
Žmona jo klausia:
– Kas atsitiko brangusis?
– Pragyvenau jau keturiasdešimt metų, bet dar nemačiau stačiomis kepančių dešrelių!
Išblaivinimo įstaigos, kaip ir kitos sovietinės organizacijos, turėjo planą, kurį reikėjo įvykdyti. Todėl ketvirčio gale visus, nuo kurių sklido alkoholio kvapas, sulaikydavo ir palydėdavo į blaivyklas. Draugovininkai budėjo šokių aikštelėse ir restoranuose, prie gamyklų ir valstybinių įstaigų. Didžiausias laimikis jiems tekdavo atlyginimų dieną.
Vien per Gorbačiovo antialkoholinę kampaniją Maskvoje per metus blaivyklose pernakvojo daugiau nei 300 tūkst. piliečių. Už pagalbą, gaudant viešosios tvarkos pažeidėjus, draugovininkai buvo apdovanoti talonais, už kuriuos galėjo nusipirkti … alkoholio.
Milicijos viršininkas klausia pavaldinių:
– Kas pirmasis rado kūną be gyvybės ženklų?
– Aš – atsakė vienas jų.
– Kur tu jį nuvežei?
– Kaip visada: iš pradžių į morgą, paskui į blaivyklą…
Priklausomai nuo blaivyklos, sąlygos galėjo būti labai įvairios. Dažniausiai atvežtieji buvo sodinami ant specialių suolų. Kartais, jei negalėdavo nusėdėti, surišami. Tada paimdavo pinigus ir dokumentus, nufotografuodavo ir nustatydavo girtumo laipsnį. Po to nurengdavo iki apatinių. Girti piliečiai įnirtingai priešindavosi, o tada ir pradėdavo lakstyti sagos į visas puses. Praplyšdavo ir kelnės, ir švarkas, ir marškiniai.
Galiausiai laukė ledinis dušas, o po to tirtantis nuo šalčio ir iš karto kiek prablaivėjęs pilietis buvo paguldomas į lovą. Jei pasisekdavo, kuriam nors tekdavo ir antklodė, ir pagalvė. Labiausiai nepaklusnūs ir linkę muštis buvo pririšami prie lovų.
Atvežtos išblaivinti moterys buvo talpinamos atskiroje patalpoje.
6 val. ryte – privalomas žadinimas. Budintis milicininkas prieidavo ir klausdavo pavardžių tų, kurie išvakarėse nieko negalėjo pasakyti apie save.
Bandyta aktyviai kovoti su girtavimu
Visiems „svečiams“ už viešnagę buvo išrašomas baudos kvitas. Nuolatiniai klientai kartais sukaupdavo kelių šimtų rublių sumas. Brežnevo laikais išblaivinimas kainavo 10–25 rublius. Tai ne taip ir mažai, gaunant vidutinį 120 rublių atlyginimą.
Jau nuo pirmųjų sovietų valdžios metų bandyta aktyviai kovoti su girtavimu. Darbo vietose, ligoninėse buvo iškabinti dešimtys plakatų apie alkoholio vartojimo žalą ir pavojų. Gamyklose ir fabrikuose buvo fotografuojami, pagauti išgėrę darbininkai, o jų nuotraukas iškabindavo specialiose gėdos lentose.
Pranešimai, kad darbuotojas ar studentas nakvojo blaivykloje, buvo kaipmat išsiunčiami į jų darbo ar studijų vietas. Po to juos linksniuodavo, skaitydavo moralus ir gėdindavo partijos ar komjaunimo susirinkimuose, kurie paprastai baigdavosi griežtu papeikimu. Tiems, kurie norėjo padaryti partinę karjerą, tai buvo labai rimta bausmė. O studentui net grėsė pašalinimas iš universiteto. Laukė ir kitos bausmės: darbuotojas galėjo prarasti priedą ir „tryliktąjį atlyginimą“, jis buvo nustumiamas į eilės galą butui gauti. Galėjo pamiršti ir beveik už dyką gaunamus kelialapius į poilsio namus ar sanatoriją. Todėl tie, kurie nepragerdavo visų pinigų, kartais atsipirkdavo, įgrūdę kelis rublius į blaivyklos viršininko kišenę.
Prisigėrę nepilnamečiai, neįgalieji ir nėščios moterys nebuvo vežami į blaivyklą. Kariškiai, milicininkai, valstybės saugumo darbuotojai buvo „perduodami saviesiems“. Neblaivūs liaudies deputatai taip pat buvo perduodami valdžios atstovams.
Užsienio šalių diplomatai taip pat išvengė blaivyklų, nes ten nuvežus, įvykis grėsė virsti tarptautiniu skandalu. Tačiau paprasti užsieniečiai kartais patekdavo į blaivyklas, o paskui „nuotykį“ prisimindavo ilgam.
Vienintelė piliečių kategorija, kuri buvo parvežama namo ir perduodama artimiesiems, tai aukščiausių Sovietų Sąjungos apdovanojimų turėtojai ir didvyriai. Mat „nusipelnę liaudžiai“ girti piliečiai mestų šešėlį ir sovietinės valstybės įvaizdžiui. Todėl patiems artimiesiems teko kovoti su jų girtavimu.
Darbų vykdytojas kreipiasi į statybininkų brigadą:
– Draugai! Šiandien pradedame naujo pastato statybą! Ir atminkite: statome solidžiai, nevogdami medžiagų. Kuo geriau ir kuo greičiau, žodžiu, kaip sau.
– Ką statysime? – klausia darbininkai.
– Blaivyklą!
Šaltiniai: fb.ru, livejournal.com, kulturologia.ru, russian7.ru, maximonline.ru, back-in-ussr.com.
