Erikai Laurinavičiūtei-Šuklinskienei gyvenime teko prarasti daug, kad rastų stiprybės surinkti save iš detalių. Pragertas orumas, darbų praradimas, išžaginimas, sugadinti santykiai su dukra, iš gyvenimo pasitraukusi mama. Visa puokštė gyvenimo tragedijos.
Tačiau ji – gyvas įrodymas, kad pakilti gali visi. Kad įmanoma vėl norėti gyventi, atrasti save ir gyvenimo džiaugsmą. Ir taip – jau 10 metų. Tiek laiko Erika negeria. Ir nepailsta prašyti pagalbos, kai pasidaro sunku.
– Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kelias į alkoholizmą. Kiek jums buvo metų?
– Na, iš pradžių gėriau nedaug, kaip ir visi. Prisimenu, kai buvau paauglė, mama leisdavo pirštą į stikliuką įkišti ir palaižyti alkoholio. Aktyviai dalyvaudavau renginiuose, tai po visko pasiūlydavo šampano, kad ir nepilnametė buvau. Jaučiausi tokia įvertinta ir suaugusi. Vėliau leisdavo likeriukio paragauti, juk silpnas. Bet tik paragaudavau. Ir išleistuvėse mokykloje likau blaiva.
Daugiau gert pradėjau kažkur 20, po gimdymo, gyvendama su vyru pas anytą. Bet tik savaitgaliais, kai anyta išvažiuodavo į sodybą. Gerdavom kartu su vyru. Neturėjau draugų, būdavo liūdna vienai su vaiku, tai alaus pagurkšnodavau. Gėda būdavo su vaiku pro alaus skyrių praeiti, tik prieidavom, dukra šaukdavo ant visos parduotuvės: „Aliaus… aliaus…“ Jau tada anyta priekaištavo, kad per daug alaus geriu, bet aš tik pykdavau ir atšaudavau, kad namai sutvarkyti, valgyt padaryta, vaikas prižiūrėtas. Gerdavau vakarais, kai vaikas jau miegodavo.
Anyta labai kišosi į mūsų gyvenimą, sekė kiekvieną mano žingsnį, perstatydavo baldus, kai tik išeidavau su vaiku pasivaikščioti, skundė mane vyrui. Taip užgerdavau neteisybę ir nuoskaudas, bet ne kiekvieną dieną. Viso to anytos kabinėjimosi neatlaikiau ir išsiskyriau su vyru. Ne dėl alkoholio.
Grįžau gyvent pas mamą ir ten jau išgertuvių buvo daugiau. Gėrėm visi, gėrėm ir pykomės, mušėmės, aiškinomės santykius. Gėriau norėdama susitikti su, kaip man tada atrodė, mane mylinčiais žmonėmis, ir pabėgti iš namų chaoso.
Pirkdavau jiems alkoholį ir gerdavau. Buvau vadinamų draugų kreditinė kortelė. Išgėrus labai gaila būdavo jų vaikų, tai pirkdavau valgyti ir visaip padėdavau. O man tiesiog reikėdavo dingti iš namų. Keista, kad nieko neišsikalbėdavau, o dar ir draugių problemas spręsdavau. Grįždavau labiau sugniuždyta, nepailsėjusi ir dar be pinigų.
Mama pykdavo, valgyti neduodavo, vydavo iš namų, nors algos daugiau negu pusę jai atiduodavau, alimentus ji pasiimdavo. Buvo toks laikas, kai gėrė visi, o alkoholikė buvau aš.
Ir vaikystėje matydavau daug geriančių žmonių. Giminių susitikimai, gimtadieniai. Tik mūsų šeima be muštynių ir pykčių neapsieidavo. Vėliau niekas mūsų nenorėdavo kviestis į šventes, tai gerdavome namie.
– Kaip atrodo žiūrint iš dabarties perspektyvų – kas buvo didžiąja priežastimi to, kad ėmėte alkoholio vartoti per daug?
– Pirma, labai norėjosi pabėgti iš namų. Mama visada varydavo iš jų ir blaiva, ir išgėrusi. Jei gerdavau su ja, būdavo ramiau, o jei su kažkuo kitu, labai pykdavo. Nors geriant kartu irgi pykčių būdavo.
Kartą net sumušė taip stipriai, kad teko į ligoninę važiuoti. Buvo iškelta baudžiamoji byla.
Antra, po gimdymo atsirado problemų su stuburu. Turiu invalidumą dabar iki pensijos.
Ilgai tyrė, ieškojo, kol rado diagnozę. Man buvo 20 metų, o žadėjo, kad atsidursiu invalido vežimėlyje, būsiu kuprota ir nesukinėsiu galvos. Man buvo baisu, šeima nepalaikė. Aš jiems buvau menininkė keistuolė.
Turėčiau paminėti, kad esu aktyvus žmogus, mėgstu šokti, visur dalyvauti, vaikščioti, esu linksma, lanksti. Pasakymas, kad būsiu invalidė… Nevaikščiosiu… Neišsipildys svajonės…
Gėriau. Po truputį vis daugiau. Po truputį grimzdau į depresiją. Tik išgėrusi galėjau padaryti tiltelį ir būti lanksti. Bet kitą dieną, po alkoholinės gimnastikos, neišlipdavau iš lovos.
Trečia, mano tėtis buvo alkoholikas ir mane visada lygindavo su juo. Tai aš ir sakydavau, kad kažkas turi paveldėti didžiausią tėčio turtą – alkoholizmą.
– Ar alkoholis padėdavo jums apie kažką užsimiršti?
– Taip, neteisybę ir didžiulį skausmą viduje. Visada galvojau, kad mano šeima kažkokia kitokia. Jiems nereikėjo meilės, apkabinimų. Vyravo priekaištai, pykčiai, muštynės. Vaikystėje sėdėdavau ant palangės naktį ir žiūrėdama į žvaigždes verkdavau, melsdavausi. Ir tas skausmas…
Tada būdama paauglė pirmą kartą prisigėriau tablečių, kad numirčiau. Mano mama ir nusižudė – ir tikrai per alkoholį. Darė tai ne vieną kartą. Pirmą kartą išgelbėjo mano vyresnė sesė, pakvietusi suaugusiuosius, kai mama bandė iššokti pro devinto aukšto langą. Vyko balius, ji atbėgo į kambarį, kur buvau aš, sesė ir dar du mano broliai. Mes verkėm, prašėm nešokti, bet ji mūsų negirdėjo. Antrą kartą ji prisigėrė tablečių. Radau ją kambaryje būdama dar maža. Iškviečiau greitąją ir išvežė į ligoninę. Trečią kartą žudėsi po stipraus manęs sumušimo. Teko su vaikais naktį bėgti į gatvę, o grįžus kviesti greitąją jai, man pačiai sumuštai, sukandžiotai mamos važiuoti į klinikas. Ilgai niekam apie tai nepasakojau, laikiau savyje, užgėrinėjau žaizdas, kurios nesitraukė nuo alkoholio, o dar labiau gilėjo, nes niekas nesuprato, kodėl geriu. O gal ir neklausė.
– Ar iš pradžių atrodė, kad galite valdyti situaciją?
– Na, aš daugiau gerdavau savaitgaliais. Atidirbdavau savaitę, dirbu daug ir sąžiningai, vadinasi, nusipelniau pailsėti. O ir namie nesinorėjo būti. Dirbdavau viršvalandžius, kad tik nereiktų namie būt. Taigi, nusipirkdavau alkoholio ir penktadienio vakaras pragertas, o kartais ir visas savaitgalis. Draugų begalės. Kažkaip greit išgėrus aš jų susirasdavau, privaišindavo.
– Ką gerdavote?
– Iš pradžių gerdavau alų, po to atsirado degtinė ir brendis. Teko ir samanės, ir pilstuko paragauti. Labai nemėgdavau vyno ir šampano. Aš tokia vyriška, tai ir dabar pajuokauju, kad prie stalo sėsdavau šalia vyrų, kad degtinę ar brendį gerti kartu. O kai pagaudavau kablį, nesvarbu būdavo, ką gerti.
– Kaip sekėsi laviruoti tarp alkoholizmo ir suaugusio žmogaus pareigų, darbo?
– Na, taip jau atsitiko, kad pirmuose mano darbuose alkoholis liejosi laisvai. Švęsdavom gimtadienius ir kitokias šventes. Ir pati valdžia švęsdavo, tai didelių problemų nebūdavo. Gyvenau pas mamą, tai dukrą prižiūrėjom visi bendrai. Buvo metas, kada pas mamą gyveno ir sesuo su vaikais, ir broliai, tai namai nebūdavo tušti. Atrodė, kad toks ir yra gyvenimas. Kaip linksmintis be alkoholio?
– Ar slėpėte savo problemą nuo aplinkinių?
– Iki 30 metų ne. Buvau tokioje aplinkoje, kur visi gėrė, tai kaip ir neišsiskyriau niekuo, o gerdavau daugiausia savaitgaliais, kažkur užsidariusi, tai nelabai kas ir matydavo, na bent jau man taip atrodė…
– Ar pati iš pradžių problemą neigėte?
– Žinoma, kad neigiau. Juk turėjau darbą, dukrą, apsirengusi, tvarkinga. Žmogus alkoholikas tai tas, kuris yra benamis, ieško maisto konteineriuose. Nors gyvenom tikrai nepasiturinčiai, bet išgerti kažkaip susiveikdavau.
Po eilinių išgertuvių, kai bandydavau aiškintis gyvenimo tiesas ir susipykdavau su mama, nes tik išgėrusi sugebėdavau pasakyti, kas verda mano viduje (nors kalbėdavau tiesą, bet girtos kalbų nepriimdavo niekas), pasvarstydavau, kad gal reiktų tik alų gerti ar tik brendį, kad aš turiu psichologinių problemų (o jų tikrai turiu). Bet apie tai, kad visiškai negerčiau, minties nebuvo.
Taip ir plaukė skausmo dienos, paskandintos alkoholyje. Nepatiko man visa tai, tik nežinojau, ką daryti. Ir jau lanksti išgėrusi alkoholio nebebuvau, nustojau sukti galvą, kartais reikėdavo padėti apsirengti, neišlaikydavau daiktų rankose, grimzdau į liūdesį ir depresiją…
– Papasakokite, kokiose liūdnose situacijose, atsitikimuose buvote atsidūrusi? Alkoholizmas dažnai turi mažai orumo. Ar ir jums taip buvo?
– Neskaitant to, kad pažįstami pasakojo parduotuvėje mane matę su chalatu (aš šito nepamenu), mano šeimos gydytoja matė mane girtą ir perdavė mamai, kad reikia man susiimti. Girta mėgdavau skambinti ir aiškintis santykius ne tik su šeima, bet ir su valdžia.
Atsitiko du mane labai sukrėtę dalykai. Man išoperavo gimdos kaklelio vėžį ir aš grįžusi namo kitą dieną su draugais prisigėriau. Nieko nepamenu iš to vakaro, bet draugai sakė, kad dar tokios baisios manęs nebuvo matę – išsprogusios akys, rėkiau ir dar kažkokių nesąmonių pridariau… Tuomet jau atėjo mintis, kad su manimi yra negerai.
Kitas dalykas, kad manimi girta pasinaudojo keli vyrai. Buvau išžaginta. Jų nerado, nes aš neįsidėmėjau jų, buvau per daug girta. Tai įvyko žydų kapinėse ir dabar, kai pro jas pravažiuoju, nusuku akis. Paguodos nesulaukiau iš nieko, nei iš šeimos, nei iš tardytojo, juk buvau girta.
Sieloje buvo padėtas taškas. Viduje atsirado tuštuma. Nepasitikėjimas ir didelis savęs kaltinimas. Mintys apie savižudybę. Jaučiausi nepataisoma ir labai purvina. Viską išgyvenau viena ir tik po ketverių metų blaivybės šiek tiek pasipasakojau psichologei. Viduje įvyko lūžis.
– Papasakokite apie bandymus mesti. Ar jų buvo daug? O gal pavyko iškart?
– Bandymų mesti buvo ne vienas. Tik visi bandymai buvo ne mano noru. Dirbau daržovių kioske, prisigėriau darbo vietoje. Atvažiavo šefas, išmetė ir iš kiosko, ir iš darbo. Tada kieme užkliuvau už plytelės ir kritau, nusibrėžiau pusę veido ir vieną šoną. Išvažiavau pas vadinamus draugus išsilaižyti žaizdų, verkiau ir aplinkinių paskatinta nusprendžiau koduotis.
Pirmas kodavimasis buvo akupunktūra. Daug sumokėjau, tuo metu 500 litų. Nepadėjo, nes nepatikėjau tuo. Po 3 mėnesių po truputį pradėjau išgėrinėti ir kadangi nieko nenutiko, tai gėriau toliau. Dabar prisiminus tą kodavimą ima juokas. Kodas kaip „Nokia 3310“ telefono atrakinimas.
Kitas kodavimasis buvo, kai grėsė prarasti darbą. Turiu paminėti, kad po kiosko radau savo sielos darbą, kurį dirbu ir iki šiol. Aš į jį atėjau dar užsikodavusi akupunktūra, bet per šventę nesinorėjo būti balta varna ir aš išgėriau truputį šampano, taip sulaužydama pirmą kodą. Kadangi šis mano darbas siejasi su vaikais, tai jokiais būdais negalima buvo išvažiuoti su kvapu. O čia buvo sunku. Savaitgalį gerdavau, po to būdavo pykčiai ir rėkimai – dažnai prarasdavau balsą, o jis šiam darbui labai reikalingas. Tai gaudavosi, kad savaitgalį labiau pavargdavau nei dirbdama visą savaitę.
Buvo liepta išeiti iš darbo. Negalėjau to padaryti ir sutarėme, kad aš užsikoduosiu. Antras kodas buvo priklausomybių centre, skaudėjo labai. Atlaikiau gal du mėnesius negėrusi. Po to gėriau ir slėpiau.
– Kaip jums pavyko mesti gerti ir kiek laiko nevartojate alkoholio? Kas jums labiausiai padėjo?
– Gerti mečiau, kai po vėžio operacijos, prisigėrusi naktį, paskambinau savo direktorei ir „prisidaviau“, kad esu girta. Ji man šito nebeatleido ir aš supratau, kad man viskas… Aš išmesta. O be aktorystės ir viso to, ką dariau teatre, mano gyvenimas bevertis. Nuėjau pas kaimynę dar išgerti, turėdama planą po to nusižudyti. Ir čia pas ją atėjo jos draugė, kuri negėrė jau pusantrų metų. Aš jos paklausiau, kaip taip įmanoma, ir ji pakvietė mane į anoniminių alkoholikų susirinkimą.
Tada paskambinau direktorei ir pasakiau, kad esu alkoholikė ir radau būdą, kaip mesti gerti. Tai buvo mano pirmas prisipažinimas ir naujas kelias į blaivybę. Dėkoju Dievui ir AA nariams, kad esu blaiva jau 10 metų.
– Kaip manote, kodėl ta kova su alkoholizmu tokia sunki? Kodėl žmonės taip dažnai atkrenta?
– Manau, reikia tikėjimo ir noro. Aš taip norėjau negerti, kad buvau pasiryžusi padaryti bet ką. Man trukdė, kad aš viską kaupiau savyje, ir neatlaikius skausmo ir neteisybės, užgerdavau.
Nuėjus į AA buvau priimta tokia, kokia esu. Visi draugiški, apsikabina ir nesi lesbietė, jei tave apkabina moteris. Pirmus lankymus verkiau ir kalbėjau tai, kas spaudė krūtinę. Apie neteisybę… Apie šeimą…
Ten galioja konfidencialumo taisyklė. Be abejo, visokių žmonių yra gyvenime, buvo visokių ir ten. Bet aš atėjau mesti gerti, tai lankiau susirinkimus, skaičiau AA knygas, klausiau kitų patirties ir padėjau besikreipiantiems. Bendradarbiavau su vaikų teisėmis, sustodavau gatvėje, jei jausdavau, kad galiu padėti. Pasitarti skambindavo ir policijos pareigūnės – dėl nukreipimo į grupes. Gauni – duodi, tuo vadovaujuosi ir dabar.
Taigi, jei turėsi noro, bet netikėsi, nieko nebus. Ir jei tikėsi, bet nenorėsi, irgi nieko nebus.
Taip pat esu sąžininga pati su savimi, gal ir nutyliu kažką, nepasakau, bet sau nemeluoju. Buvo tarpas, kai norėjosi, kad žmonės kažkaip kitaip su manimi elgtųsi, kad tik aš neužgerčiau. Bet pasakiau sau: nustok, juk tu to nenori, nei tu gersi, nei ką… Taip praeidavo noras manipuliuoti.
Kuo daugiau dirbau su savimi, tuo daugiau ateidavo supratimo, kad ne visur esu teisi. Ėmiau pripažinti savo klaidas, labiau įsiklausyti, ką žmonės nori pasakyti. Mokausi nustoti kontroliuoti kitus. Dėkoti už tai, ką turiu.
– Palyginkite savo savijautą tada ir dabar.
– Vien tai, kad ryte atsikeli ir nebėgi žiūrėti į veidrodį, kaip atrodai, tau nereikia atsiminti, ką prišnekėjai, atsiprašinėti, neskauda galvos ir niekam nepriskambinai. Prašviesėjęs veidas, gali drąsiai žiūrėti į akis, nereikia meluoti – tai mano gyvenimą padarė paprastesnį ir lengvesnį.
Žinau, kad blaivybės pradžioje mane sekė ne vienas žmogus ir laukė, kol užgersiu. Bet tai tik dar labiau mane pastūmėjo eiti šiuo blaiviu keliu.
Depresija niekur nedingo, vaikštau pas psichiatrą, lankausi pas psichologą. Dabar mane supa daug negeriančių žmonių. O tie, kurie žino, kad negeriu, ir nesiūlo. Dabar galiu pasakyti savo tiesą ir mane išklauso. Dar daug ko turiu išmokti, bet einu pirmyn. Svarbiausia – iškelta galva.
– Papasakokite, kaip kibotės į gyvenimą, kas buvo didžiausia atrama.
– Gal kam pasirodys keista, bet šeima nepalaikė. Kaip gerdavo savaitgalį, taip ir gerdavo. O ką daryti man? Kai sėdi šalia ir tau panosėje kiša: še, išgerk.
Pirmus kartus kodavimasis man nepadėjo, nes aš nežinojau, ką man daryti. Užkodavo ir paleido, o kas toliau? AA ir skaitydama jų knygas gavau daug informacijos, kaip elgtis. Nebūti ten, kur geriama, išbūti blaiviam tik šią dieną, nepervargti, nebūti alkanam ar ištroškusiam. Ir svarbiausia – nekovoti su alkoholiu. Jis yra, buvo ir bus. Tai tegu eina šalia, svarbiausia, kad mūsų keliai nesusikirstų. O kai pasako, kad tu negali gerti, atsakau, kad galiu, tik nenoriu, viena taurė ar stikliukas mano gyvenimo nepakeis, o tik sugriaus tai, kas jau pastatyta.
Daug dirbu su savimi ir dabar, o kai po ketverių metų blaivybės buvo krizė, grėsė atkrytis, atsiguliau į Minesotą, kad sustiprėčiau. Pirmiausia ieškau pagalbos, o alkoholis niekur nepabėgs. Didžiulė atrama buvo ir yra mylimas darbas, AA narių palaikymas. Dėl sveikatos ir rūkyti mečiau, neberūkau 10 metų.
– Gal buvo ir kas trukdė?
– Buvo „draugų“, kurie nesuprato šio mano žingsnio. „Tai kaip su tavimi reiks bendraut, tu tokia linksma buvai.“ Esu linksma aš ir dabar, o iš tų laikų draugų neturiu nė vieno. Pagalvoju kartais apie juos, bet susitikti tikrai pavojinga. Teko kelis ir užblokuoti, ir telefono numerį pakeisti. Yra kas ir pasišaipo, bet manęs tai neveikia, juk galvą skaudą ryte jiems, ne man.
Sako, kad aš nelaiminga ir neatsipalaiduoju – atsakau, kad dabar kaip tik esu laiminga, kai viskas tikra ir matai viską ryškiai. Atsipalaiduoju dirbdama mylimą darbą, savanoriaudama, siūdama lėlytes, rengdama edukacijas ir bendraudama su blaiviais žmonėmis. Jaučiu ir didelį svetimų žmonių palaikymą.
Tai pat padedu žmonėms, kenčiantiems nuo alkoholio. Esu ir nuo savižudybės išgelbėjusi. Domiuosi psichologija ir jaučiu, kad mano paskirtis šioje žemėje yra padėti ir dalinti gėrį kitiems. Labai myliu vaikus ir visą savo gyvenimą daugiausia skiriu jiems.
– Ar buvo, ką praradote per šią ligą?
– Praradau santykį su dukra. Jai daug teko išgyventi, kaip ir man. Nenorėjau, kad ji tą patirtų, bet… alkoholis padarė daug.
Praradau mamą, kaip minėjau, ji būdama girta nusižudė. Praradau tėtį, dėl gėrimo mama su juo išsiskyrė, man jo labai trūko. Jis mirė Adakavos pensionate. Vos nepraradau savęs, negali žinoti, kiek dar buvo likę laiko peržengti tą pavojingą liniją, kad visiškai nusirisčiau žemyn.
Buvo kritusi savivertė ir visas gyvenimas atrodė beprasmis. Geriant skausmas ne mažėja, o tik didėja.
– Galbūt turite patarimų žmonėms, kurių artimame rate yra geriančių žmonių? Kaip elgtis? Ko nedaryti?
– Manau, nereikia pateisinti geriančio ir jaustis kaltam, kad jūsų aplinkoje žmogus geria. Jūs dėl to tikrai nekalti.
Tai pat ir priekaištavimai nepadės. Geriantis, rūkantis ar narkotikus vartojantis žmogus turi pats norėti lipti iš duobės. Taip, tai nelengva.
Žinau patirčių, kad vieniems pavyko mesti gerti atsisakius geriančių draugų, kitiems stipriai įtikėjusiems dievu, dar kitiems lankant AA grupes. Pagalba yra, tik reikia jos siekti.
Neseniai man buvo blogai. Norėjau prisigerti ir nusižudyti. Kreipiausi pagalbos (išmokau to terapijoje) ir buvau nukreipta į krizių centrą. Atsigulti negalėjau dėl darbo, tai lankiau dienos stacionarą. Na, ten grupinės terapijos. Tai sakykite, kaip galima padėti žmogui, jei jis nelanko? Arba pabūna vienam užsiėmime ir dingsta? Tikrai niekaip. Reikia noro ir tikėjimo. Ir nebijoti prašyti pagalbos.
Man suprasti savo mamą ir kodėl ji taip elgėsi su manimi (po mirties jos draugės sakė, kad ji savotiškai mane mylėjo), padėjo SAV ( Suaugę alkoholikų vaikai) grupė. Ten tyrinėja vaikystės žaizdas.
Padėjo Ir tai, kad esi ne vienas su šia problema. Geriančių artimiesiems (mamoms, žmonoms) padeda „Al no“ grupės. Aš pripažinau, kad esu alkoholikė, ir niekada to nepamirštu. Negalvoju apie tai, kad galbūt kažkada galėsiu išgerti. Aš negeriu ir tuo didžiuojuosi.
