Niekas nesiginčija, kad Rusijai užpuolus Ukrainą šiai šaliai būtina padėti. Agresorę privalu sustabdyti, priešingu atveju, jos apetitas gali išaugti. Tik ar tikrai valdžios pasirinkta taktika – savo valstybę įsivaizduoti antrąja Ukraina – yra teisinga? Sprendžiant iš viešai pasirodančių komentarų, vis daugiau Lietuvos gyventojų ima abejoti, ar keliant vis daugiau vėliavų, vykdant prieš savo verslininkus nukreiptas akcijas realiai padedama ukrainiečiams. Apie tai šiandien diskutuojame su žurnalistu, visuomenininku Valdu VASILIAUSKU.
– Pora mėnesių viešai deklaruojama parama Ukrainai. Miestai nukabinėti vėliavomis, vyksta akcijos. Ar tai duoda naudos Ukrainai?
– Galiu pasidžiaugti, kad Lietuvos gyventojai yra empatiški ir atjaučia karo niokojamos šalies gyventojus bei visokeriopai jiems padeda. Tiksliau, padeda paprasti žmonės. Jie priima pabėgėlius, renka bei veža humanitarinę pagalbą ir t.t.
O ką nuveikė Vyriausybė? Kalbų būta daug, bet ką konkretaus padarė politikai, kad padėtų kariaujančiai valstybei? Ar parengė aiškų veiksmų planą? Jų veikla, kiek pastebiu, nukreipta į parodomąsias, netgi sakyčiau – paradines, akcijas.
Visi paradai, akcijos, nepaisant, kur jos vyksta, yra perspaustos. Būtų tai gulėjimas prie ambasados ar murkdymasis šaltame, neaiškaus pigmento pripildytame, tvenkinyje. Manau, medikai Rūtą Meilutytę ir po juos lindusius į vandenį turėtų perspėti, kuo tokie pasiplaukiojimai gali baigtis. Ir kur čia pagalba? Palaikyti kariaujančius žmones reikia, bet kai yra persistengiama, tai pradeda kelti šypseną.
Tuo pat metu liūdina, kad atsiranda tokių, kurie Ukrainos nelaime naudojasi, norėdami sau sukrauti politinį kapitalą. Visiems turėtų būti akivaizdu, kad esantys valdžioje taip siekia pakelti savo reitingus. Nes jiems pasitaikė proga, prisidengiant karu, nukreipti visuomenės dėmesį nuo problemų, kurių valdantieji nesprendžia ar net patys sukuria. Infliacija, bankrutuojančios įmonės, drastiškai augančios kainos – šie rūpesčiai dabar „uždengiami” skambiais lozungais.
Tuo pat metu, nors artėja sėjos metas, Klaipėdos uoste stovi neiškrauti Ukrainai skirti kroviniai.
Vakarų ir Centrinė Ukraina gyvena daugmaž įprastą gyvenimą, žmonės galėtų pradėti dirbti žemę, tačiau stringa tiek reikiamų krovinių, tiek trąšų logistika. Nesugebama išvežti grūdų iš pačios Ukrainos. Sistema stringa, nes planuojama krovinius gabenti per Lenkiją, tačiau klausimas nėra suderintas. Kaip suprantu, tam nėra laiko, nes visi užsiėmę parodomosiomis akcijomis.
– Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentas Karolis Šimas užsiminė, kad logistikos klausimus būtų galima spręsti atnaujinant tranzitą per Baltarusiją, tik tam nėra palanki šiandieninė situacija.
– Mano nuomone, ligšiolinė Lietuvos užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu buvo viena iš didžiausių padarytų klaidų. Kaimyninės šalies vadovas, kol nebuvo pastūmėtas į Rusijos glėbį, laviravo tarp Rytų ir Vakarų.
Jeigu šiandien Baltarusija nori bendrauti su Vakarais, gal tai rodo, kad dar ne visai atidavėme ją Maskvai ir yra galimybė ištraukti baltarusius iš Rusijos įtakos zonos? Jeigu ji
tikrai yra, Lietuvos valdžia kartu su ES šalimis ar gal net NATO turėtų ją apsvarstyti. Juolab žvelgiant iš geopolitinių pozicijų, Baltarusija yra svarbi tiek Lietuvai, tai ir ES.
Kita vertus, šiandieninė situacija puikiai parodo dar vieną „paradinę” Lietuvos politikos pusę. Mūsų valdžios 30 metų kalbėjo apie integraciją į Vakarus ir priklausomybės nuo Rusijos mažinimą. Dabar paaiškėjo, kad plačias geležinkelio vėžes mes, kurie taip veržėmės į Vakarus, turime tik į Rytus, nes realių darbų per 30 metų taip ir nebuvo nuveikta…
– Daug apie Ukrainą ir valdžią rašanti sisteminė žiniasklaida su jumis nesutiktų.
– Net neabejoju, pažiūrėkime, kaip jie dirba. Didžiosios Europos ir net Amerikos naujienų agentūros turi savo žmones Ukrainoje ir reportažus rengia iš ten. Žmonės kalba savo vardu, rodo galbūt ne visada patogią tiesą, todėl jais pasitikima ir tai turi poveikį visuomenei.
Tuo pat metu absoliuti dauguma mūsų „žiniasklaidos” informaciją gauna iš interneto, o apie įvykius Ukrainoje rašo neišeidami iš namų. Čia atsiliekama ir nuo Lenkijos. Pagrindinis pabėgėlių srautas teko šiai šaliai, tačiau lenkų žiniasklaida apsieina be pompastikos, adekvačiai vertina susidariusią padėtį ir pateikia realų vaizdą.
Kita vertus, Lietuvos atvejis neturėtų stebinti. Juk mūsų sisteminė žiniasklaida, kaip, tarkim, ir didieji prekybos centrai, yra tampriai suaugusi su valdžia. Pastarieji gauna leidimus statytis miestų centruose, kas Vakaruose nėra įprasta, žiniasklaidą valdžia dosniai maitina. Todėl tiek vieni, tiek kiti klusniai vykdo valdančiųjų nurodymus. Ir niekam neįdomūs paprastų žmonių vargai, vis dar gimstamumą viršijantis mirtingumas ar vėl auganti emigracija.
Taip pat niekas iš jų nerašys apie tai, kad, prisidengiant karu, tyliai tvarkomi valdančiųjų reikalai, susiję su energetikos sektoriumi, rinkimų sistema ir t.t. Todėl ir reikia pompastikos, kuri, nukreipiant dėmesį kitur, leistų paslėpti valdančiųjų nieko neveikimą ir tik veikimą savo labui.
