Vasario 26 d. rytą Volodymyras Zelenskis tviteryje paskelbė vaizdo įrašą. Po didžiausių susirėmimų, kuriuos Kijevui teko patirti nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, kupinos nakties ir Maskvos propagandos aparato teiginių, kad jis išsigandęs pabėgo iš sostinės, Ukrainos prezidentas pasirodė raudonu veidu, nesiskutęs. Dešinėje rankoje laikydamas išmanųjį telefoną, jis filmavo savo kelionę pro garsųjį namą su chimeromis, Ukrainos prezidento rezidenciją. Paskui V. Zelenskis nusišypsojo į kamerą ir pasakė: „Labas rytas visiems ukrainiečiams. Dabar netrūksta melagingos informacijos, bet aš esu čia.“
V. Zelenskis atrodė išsekęs, bet laimingas, laimingas, kad yra gyvas, kad Kijevas neatiteko priešui ir kad gali toliau vaidinti šalies lyderio vaidmenį, išsaugojęs šaltakraujiškumą ir savo šalies vienybę tamsiausią valandą per 30-imt nepriklausomybės metų. Šio vaidmens jis nesirinko, šį vaidmenį jis gavo, kai Rusija užpuolė Ukrainą vasario 24 d., ir jį atlieka garbingai, tvirtai ir su trupučiu humoro. Kai Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) pasiūlė jį išskraidinti į saugią vietą, V. Zelenskis atsakė: „Kova vyksta čia, man reikia prieštankinės amunicijos, ne evakuacijos.“
Vasario 23-iąją kalbėdamas Maskvoje, Vladimiras Putinas prižadėjo padaryti galą V. Zelenskiui. Ukrainos prezidentas yra žydų kilmės, užaugo rusiškai kalbančioje Ukrainos dalyje, tačiau neapykantos pritvinkęs Rusijos lyderis jį ir jo vyriausybę pavadino „narkotikus vartojančiais naciais“.
Kontrastas tarp šių „epitetų“ vargiai galėtų būti didesnis.
Šaltinis: delfi.lt
