Ar kas sugebėtų dirbti, kai tenka nemiegoti po 3 paras? Ar mamos širdis neplyštų, matant vaiką, uždarytą vieną kambaryje kaip kokį paršelį?.. Rodos, laikai keičiasi, bet deja.
Šioje – dirbančių mamų – srityje niekas nesikeičia. Ir toliau jokia valdžios institucijos nepaklausia, kuo gali padėti. Niekada ir neklausė… Gal jie mūsų bijo ar galvoja, kad nieko nereikia?..
Gerai, kad yra daugiau šeimos narių. O jei nebūtų, kaip pragyventi dviem žmonėms už maždaug 600 eurų? Mus gi reikia ne tik pragyventi. Aš ir toliau savo vaiką gydau, ugdau, pati lavinu ir matau šiokus tokius rezultatus. Jei dirbčiau – gal už tuos pinigėlius kažkas kitas geriau vaiką prižiūrėtų, lavintų? Deja, tokių neatsirado.
Net daktarai nori, kad iš kabineto kuo greičiau išeitum. Jokia socialinė institucija manęs nepaklausė, kokie mūsų poreikiai. Jei būčiau girtuoklė ar pabėgėlė, tuomet tikrai gautume dėmesio ir pagalbos su kaupu. Pagarba visoms neįgalius vaikus auginančioms ir dirbančioms mamoms – aš „nieko nedirbu“, o nuo nuovargio galiu užmigti net sėdėdama ar stovėdama autobuse. Ir iš viso negaliu prisėsti bent minutei – iš karto akys merkiasi… Ir taip jau daug metų. Ai, numirsiu, išsimiegosiu.
Šaltinis: delfi.lt
