Mano istorija tokia kuriozinė, kad draugai nuolat traukia per dantį ir juokdamiesi erzina klausinėdami, kaip gyvena atrasta gerokai nepėsčia močiutė Palangoje. Niekas neabejoja, kad jau ko ko, bet nakvynės man ieškoti nereikia, nes tą lovą visada pas ją rasiu laisvą. Tik su viena labai ypatinga sąlyga. Bet viskas nuo pradžių.
Esu gimusi vasarą, kas reiškia puikų metą švęsti savo gimimą prie jūros, tą ir darome tradiciškai. Dažniausiai švenčiame su draugais Neringoje, bet štai sugalvojome, kad lekiame į Palangą. Buvome senokai joje bebuvę – buvo smalsu ir įdomu pažiūrėti, kuo gyvas šis kurortas.
Vienos vietos, kur galėtume apsistoti visi neradome, nes savaitgalis nusimatė absoliučiai sausakimšas, taigi nusprendėme gyventi kas kur. Nebuvo lengva nakvynę rasti, nes arba baisu net užsukti, arba kainos kosminės. Kito pasirinkimo nėra, nors ir tų vos mažiau brangių vietų greit nebeliko. Užsakėme restoraną, stalą muzikiniame klube, pramogų kitai dienai. Žodžiu, laukė geras vakarėlis.
Taigi, nuotaika pakili, oras pasaka, lekiam šeštadienį į Palangą. Prisipažinsiu, kad nuojauta buvo, kad pamatysiu, ko nemačius, bet negalvojau, kad taip nesuklysiu.
Atvykstame apsistoti į svečių namus, kuriuos buvome užsisakę. Stovi pagyvenusi moteris ryškesniais nei esu pratusi matyti antakiais su dideliu kuodu. Užėję prisistatome, sakome, kad užsisakėme čia nakvynę. Ji desperatiškai pradeda mirksėti, blaškytis, ieškoti telefono, kažkur išeina, sugrįžta, visa kiek sukaitusi iš nervų. Suprantam, kad nėra to kambario jai net neišsižiojus, bet, na gerai, laukiam, ką pasakys. „Mmm… aaa… čia taip atsitiko, kad atvyko anksčiau nei jūs žmonės, mūsų sistema kažkaip nesuveikė, ir jie dabar jūsų kambaryje apsistojo. Atsiprašome”, – mikčiojo. Klausiame, o tai užstatas kaip? Nieko nereiškia užsakant, kad kambarys mūsų? Pati prašė pervesti pusę sumos, kaip garantiją, kad visiems būtų ramu. Sako, tai taip taip, imkite atgal užstatą.
Vyras jau matau, kad pradeda nervintis, nes supranta, kad čia prarastas reikalas, o vietų Palangoje buvo sunku rasti jau prieš kelias dienas, o dabar šeštadienio pietūs. Kadangi mano gimtadienis, aš dar nuotaikos nepradėjau gadintis, dar moterį „pagyriau“ dėl jos sistemos, kokia ji patikima ir šiuolaikinė (kažkoks sąsiuvinys su kalendorium, kuriame pribraukytos dienos). Na, ką gi, nusikeikiam, pasakom, ką galvojam apie tokias verslininkes, dar kažką pagrasinam, kad garsiai visiems pasakysim, kaip dirba, pasiimam užstatą, daiktus ir einam atgal į automobilį.
Nuotaika ne tai, kad dingus, bet kai atvažiuoji ir gauni į kaktą, tai nėra labai maloni patirtis. Bet mano gimtadienis, tai sutarėm be nervų ir į situaciją žiūrėti iš pačios geriausios pusės: o kas jeigu ten būtų mus apvogę, ar būtų lovos kietos, karšto vandens nebūtų ir smirdėtų? Įtikinome save, kad čia mus nuo kažko apsaugojo, apsidžiaugėm, kad gerai, kad ir neapsistojome, imame telefonus ir pradedam ieškoti, kur gyventi.
Primenu, kad savaitgalis absoliučiai anšlaginis, kas buvo laisvo – viskas iššluota. Tiesą sakant, kažkuriuo metu nusibodo skambinėti, nes viskas užimta. Ne lietuviškose paieškų sistemose liko neadekvačiai brangios vietos ir nesvarbu, kad mano gimtadienis, aš tuos pinigus geriau išleisiu šventei su draugais ar pramogoms, nei lovai, kurioje nežinia kada atsidursiu.
Taigi, galėjome tą naktį gyventi už kelis šimtus eurų, galėjome nakvoti kažkur už Palangos, miegoti mašinoje, gal dar ant suoliuko, kur nors kopose ar pas draugus lovoje. Dar galėjome šokti iki ryto ir miegoti paplūdimy tarp atėjusių šeimų su vaikais ir nusvilusių močiučių. Neviliojo mūsų šitie pasirinkimai tuokart, o ir vakaras jau ne už kalnų. Draugai sako, ateikit, bent pas mus persirengsite, o tada sugalvosime, kas, kaip ir kur. Mano nuotaika dar linksma (mintyse nemirusi viltis, kad viską mes rasim), bet jau po truputį rimtėja. Vyro nuotaika atvirkštinė maniškei, nes tokia jo reakcija į stresą.
Važiuojam pas draugus. Ogi žiūriu sėdi močiutė, kažkokias gėlytes pardavinėja ir šalia nekaltas, vos matomas užrašėlis – kambarys nuomai. Sustabdėm tokiu greičiu, kad ji vos nenusivertė su visom savo gėlytėm. Sakom, mes nupirksim visas jūsų nuostabias (pavytusias gerokai) gėles, tik ar kambarį turit? Sako, turiu, vaikai mano. Tebunie, galvoju, pabūsiu ir tavo vaiku, jei tik lovą duosi. Vyras nebuvo toks sužavėtas, bet aš jį patikinau, kad močiutės yra geri žmonės ir viskas bus gerai. Močiutė pasakė adresą, į mašiną su mumis nesėdo. Gal ką negero pagalvojo apie mus, bet ne tas buvo galvoj. Mintyse jau einu į dušą, šoku į suknelę, dažausi, kvėpinuosi, aunuosi aukštakulnius ir lekiu iš naujųjų laikinųjų namų į savo šventę.
Neužtrunkame nei 5 minučių, kol ratais kvadratais privažiuojame močiutės namus, medinį namuką. Nesu išranki, miegojau ir ne tokiose vietose, viskas gerai, juolab savas vyras šalia. Išsitraukiam mantą, močiutė mums jau moja. Užeinam. Ten žmonių kaip senam geram bendrabuty, kur visi bendroj virtuvėj rinkdavosi ir kiekvienas savo puode atskirai kažką virdavo. Kadangi buvo pavakarys, tai visi kažkur vaikščiojo, kažką veikė, toks geras nuotaikingas jovalas. Supratome, kad tai yra bendras didysis kambarys ir bendra virtuvė. Na, gerai, įdomi patirtis per gimtadienį, linksmai pasisveikinam ir sekam paskui močiutę. Atidaro ji mūsų kambarį, įeiname.
Kambarys tikrai tvarkingas, nors ir mažiukas, vos apsisuksi, prie lango stovi dvigulė lova, virš jos kaba kryžius, šalia paveikslas su Palangos tiltu. Prie sienos – sudedama lova, dailiai užtiesta neriniuotu užtiesalu, ant galo tvarkingai guli naktiniai marškiniai, prie lovos šlepetės.
Sumokėjome močiutei pinigus už nuomą, ji išeina, aš krentu į lovą ant nugaros kaip tuose filmuose. Aišku, nusileidimas nebuvo toks minkštas ir patalai ne tokie balti, bet gera buvo pagaliau žinoti, kad turėsime, kur nakvoti. Einu į bendrą dušą, grįžtu pagal planą švari ir kvepianti. Įeinu į kambarį, o ten sėdi apšalęs vyras ir močiutė. Klausiu, kas atsitiko??
Vyras sako, kad tokia maža staigmena, bet močiutė su mumis kambary miegos, ta sudedama lova – tai jos. Aš pradėjau taip juoktis, kad prasiilginau gyvenimą mėnesiui. Baigusi klykauti, pasitikslinau, ar čia gimtadienio dovana? Vyras sako, kad nejuokinga ir kad, panašu, mes miegosime visi kartu, nes čia močiutės kambarys, ir ji mums padėjo „nelaimėje”, ir daugiau laisvų vietų neturi. Vyras žiūrėjo į mane tokiu paklaikusiu žvilgsniu, o močiutė tokiu nekaltu, kad nejučiomis vėl pradedu juoktis.
Isteriškai juokdamasi suprantu, kad gimtadienis jau yra „pavykęs”, ir kam tie restoranai ir klubai, jei grįšime namo naktį, gal net kiek apsvaigę nuo kokteilių, ir užvirsim ant močiutės. Kas tada bus?
Sėdim tryse kambary, vyras akimis man rodo, kad su ja tikrai nemiegos, kad miegos bet kur, tik ne su svetima močiute. Išeinam su vyru į bendrą virtuvę neva atsigerti vandens, iš tikrųjų tai apsitarti. Būtų, kas stipresnio, būtume išgėrę dvigubai. Grįžtam. Močiute, sakom, mes sumokėsime jums už nakvynę, gal jūs galite šią naktį palikti mus vienus, visgi, mano gimtadienis, vieną kartą metuose. Imam močiutę per jos jaunystės sentimentus. Močiutė pakikena, kad jos gimtadieniai būdavo linksmesni, nei jaunimas šiandien švenčia, ir sako, kad visos jos draugės močiutės jau ir taip viena pas kitą gyvena, tai reikia pagalvoti, kur čia jai nueiti, bet ji pagalvos.
Aš jau buvau bepradedanti susitaikyti su likimu, tada močiutė sako, o vaikeli, yra šalia kaimynės šiltnamis, ji ten nieko nebeaugina, sena jau, paklaus, ar galima ten pernakvoti, jeigu pasiims savo sudedamą lovą. Aš pradėjau juoktis balsu, nes na tiesiog buvo tokia tragikomiška situacija, kad jos neįmanoma ir dabar nesijuokiant aprašyti.
Močiute, sakau, į kokį dar šiltnamį, jūs ten uždusite, nors vakaras buvo nuostabiai gaivus. Močiutė sako, einam, vaikai, kartu pažiūrėsime.
Vyras praradęs kalbos dovaną eina iš paskos. Jaučiu, kaip nori šalto alaus čia ir dabar.
Nueinam iki kitos močiutės, randam tą šiltnamį, galvojau, bus blogiau, bet ten tikrai visai neblogai buvo, net panašus į mini namuką, švaru, spintelės stovi. Sako, va. Supratau iš jos, kad tai ne pirmas kartas, kai ji čia nakvojusi, o gal ir kitos močiutės čia prigula, kai reikia. Galiu ir klysti, aišku, bet tokia maža nuojauta aplankė. Vyras palaimingai klausia, močiute, ar atnešti jums tą lovą čia?
Pagailo man jos kažkaip, tai sakau jai, kad jūs jau darykite kaip norite: jei norite čia nakvoti, nakvokite čia, jei rasite kur kitur, nakvokite kitur, jei nerasite, nakvokite pas mus, tiksliau, pas save. Tiek to jau. Vyras pradėjo juoktis iš mano gerumo, rodydamas ženklais, kad perdaug neįsijausčiau su pasiūlymais. Močiutė irgi juokiasi laiminga ir sako, kad atneš jai kas nors kitas lovą, jei reikės, ir kad jau bėgtume švęsti.
Davėm jai pinigų, kad skoloj neliktų šitai ar kitai draugei, kuri ją priglaus. Paėmė nesikuklindama. Išsiskyrėm kaip giminės, ji dar bandė tą savo pavytusią gėlytę, kur nespėjo parduoti dėl mūsų, man į plaukus segti, nenorėjau aš jos liūdinti, tai išmečiau jau išėjus ir kai jaučiau, kad nebemato.
Visą kelią iki restorano su vyru balsu juokėmės, bėgo mano tušas nesustodamas. Susitikom su draugais, nuėjom visur, kur buvome priplanavę ir daugiau, o namo taip ir grįžome… tik ryte, nes naktį praleidome prie jūros.
Nežinom, kur miegojo močiutė, nes kai grįžome lova buvo savo vietoje. Kai paklausėm, močiute, kur naktį praleidote, juokdamasi sako, taigi, šiltnamyje, vaikai mano. Tai mes daugiau ir nesigilinome, kas ir kaip ten, nes kritom miegoti. Atsikėlę padėkojom už nuotykį ir patarėme savo klientams iš anksto pasakyti, jeigu ji su jais kartu planuos miegoti.
Grįžinėjom namo ir vis galvojom, ar ji gera, ar apsukri. Priėjom išvados, kad ir tokia, ir tokia.
Šaltinis: delfi.lt
