„Mano gyvenime šiuo metu yra dvi paros valandos – 12 ir 18 valanda. Tuo metu galiu aplankyti sūnų, gydomą reanimacijos-intensyviosios palatos skyriuje“, – pasakoja moteris, kuri šiuo metu dėl karantino sąlygų ir ypatingos infekcijų grėsmės vaiko sveikatai gyvena VUL Santaros klinikose, laukdama, kol galės ne tik trumpam aplankyti savo sūnų, bet nuolat juo rūpintis.
Pavadinkime ją Saule, nes tikruoju vardu jos pristatyti negalime dėl šalyje galiojančios donoro ir recipiento konfidencialumo tvarkos.
Mama Saulė dalinasi savo šeimos istorija dėl to, kad tik taip gali padėkoti donoro šeimai ir viešai pasakyti savo milžinišką ačiū Santaros klinikų medikams.
„Puikiai suprantu donorystės esmę. Žinau, ką reiškia matyti silpstantį savo vaiką, laukti sunkiai suvokiamos operacijos ir įsisąmoninti, kad donoras – toks pat vaikas kaip ir mano.
Gedintys jo tėvai pagalvojo apie mano vaiką – nepažįstamą, nežinomą, nematytą, – sako moteris, paprašyta papasakoti apie josios šeimą užklupusius išbandymus.
Nerimo banga užliejo, kai sūnui buvo 8 mėnesiai.
Iki tol jokių sveikatos sutrikimų nebuvo.
Profilaktinės patikros metu šeimos gydytoja patarė pasikonsultuoti su širdies ligų specialistais, kurie ir nustatė ypač retą ligą, kuriai kito gydymo nėra – tik širdies transplantacija“.
Kodėl vaikų širdys suserga?
„Restrikcinė kardiomiopatija – pati rečiausia kardiomiopatijų forma, ypač greitai progresuojanti – tokią ir nustatėme šiam pacientui.
Tai širdies raumens pažeidimas, kuomet raumuo sustandėja, pasunkėja širdies užsipildymas krauju, – paaiškina Santaros klinikų gydytoja kardiologė Rita Sudikienė.
– Liga sudėtinga, ji pažeidžia ne tik širdį, bet ir kitus organus – plaučių kraujotaką, kepenis, inkstus. Gydymas yra vienintelis – širdies transplantacija.
Ligai progresuojant ir nesant donoro, galimi ir dar sudėtingesni scenarijai – ligai pažeidžiant ir plaučius, pacientą išgelbėti galėtų tik širdies-plaučių komplekso transplantacija.“
Tokias prognozes išgirdus ne vienam žemė išslystų po kojomis.
„Praėjus pirmai siaubo bangai, teko susiimti ir ieškoti žinių – kas laukia, kaip viskas vyksta.
Esu dėkinga gydytojams, kurie kantriai ir nuosekliai viską aiškina, skiria laiko tiek, kiek reikia – kad neliktų neatsakytų klausimų ar neaiškumo.
O jų – patikėkite, neišsemiama gausa. Esu dėkinga gydytojams iki begalybės“.
Šaltinis: delfi.lt
