Kai perskaitėme šią istoriją, ašaros nevalingai bėgo upeliais… Palietė giliausias širdies kerteles.
Pamestas ir niekam nereikalingas kačiukas klaidžiojo gatvėmis. Kiekvieną kartą jį pamatę žmonės nusisukdavo iš pasibjaurėjimo – jis atrodė labai ligotas ir bjaurus. Nieko nuostabaus, kad vietiniai jį taip ir praminė – Ugly. Tik vienas nelaimėlio pasigailėjęs vyras išdrįso parodyti jam meilę prieš tai, kai Ugly jo rankose išleido paskutinį atodūsį.
—
Kiekvienas mūsų kieme žinojo šį katiną. Ugly mėgo tris dalykus: muštis, valgyti šiukšles ir… jei galima taip pasakyti… mylėti. Šie trys dalykai ir gyvenimas gatvėje turėjo savo pasekmes. Kačiukas buvo be vienos akies, neturėjo ausytės toje pačioje snukučio pusėje, buvo akivaizdu, kad viena jo kojytė lūžusi. O vietoje uodegos teliko trumpas stimburys, kurį jis krutindavo kas kartą, pamatęs pro šalį einantį žmogų.
Kiekvieną kartą, kai kas nors pamatydavo šį katiną, reakcija būdavo ta pati: „Fu, čia gi tas bjaurus katinas!“ Visi kiemo vaikai buvo įspėti neliesti jo, net suaugusieji mesdavo į jį akmenis arba spirdavo visa jėga jam į šoną, kai Ugly norėdavo prieiti susipažinti iš arčiau ar bandydavo įsmukti į laiptinę, kad galėtų pasišildyti šaltomis naktimis.
O Ugly taip ir nesuprato, kas negerai. Paspirtas į šoną jis susiriesdavo į kamuoliuką gailiai inkšdamas, bet kitą kartą ir vėl bandydavo rasti šilumos, gailiai miaukdamas ir prašydamas atleidimo nežinia už ką.
Jam taip patiko leisti laiką su vaikais… Trindavosi savo galvyte į jų kojas, tyliai miauksėdamas ir prašydamas paglostyti. Jei kuris vaikas išdrįsdavo paimti kačiuką į rankas, šis kaip mat susisukdavo į kamuoliuką, pagaliau gavęs bent lašelį meilės ir saugumo.
Vieną dieną Ugly savo meile norėjo pasidalinti su kaimynų šunimi, tačiau šis draugauti nebuvo nusiteikęs. Iš savo namų galėjau girdėti tą siaubingą kančios ir skausmo kupiną garsą. Bėgte pasileidau į apačią – Ugly gulėjo ant žemės nejudėdamas, lėtai kvėpdamas paskutinius oro gurkšnius. Paėmiau jį ant rankų ir nuskubėjau namo, žinodamas, kad niekuo nebegalėsiu jam padėti. Agonijoje skendintis Ugly, kuriam menkiausias įkvėpimas sukeldavo siaubingas kančias, iš paskutinių sukaupė jėgas, kad palaižytų mano rankas ir paskutinį kartą pasidalintų savo meile.
Tą minutę pamaniau, kad jis yra pats nuostabiausias ir labiausiai mylintis sutvėrimas, kokį esu sutikęs savo gyvenime. Jis atrodė baisus savo išore, bet tik todėl, kad niekas nesuteikė jam galimybės – visas jo gyvenimas buvo nesibaigianti kova už būvį. Kad ir kaip spardytas ir skriaustas, jis vis tiek norėjo būti šalia… Šalia tų pačių žmonių, kurie pasmerkė jį skausmui. Ugly taip ir mirė ant mano rankų – bent paskutinę savo gyvenimo akimirką jausdamas kažkieno meilę ir rūpestį.
Gebėjimo mylėti ir atleisti Ugly mane išmokė kur kas labiau, nei tūkstančiai knygų ir žodžių. Tiek daug žmonių šiame gyvenime nori būti sėkmingesni, turtingesni ir gražesni. O aš visuomet norėsiu būti toks, koks buvo katinas vardu Ugly…
