1. Pirmoje eilėje turi būti atsižvelgta į vaiko interesus. Ne į tuos interesus kuriuos čia dėsto „Vaiko teisės”, iš savo pusės aiškindamos, kad vaikas nesimoko (vidurvasarį), o į tuos interesus, kuriuos sako pats vaikas.
Jei vaikas tvirtina, kad myli tėvus ir nori su jais gyventi, nežiūrint į nieką – tai jo šventa teisė išreikšti savo valią, ir kiekvienos valdiškos institucijos, ginančios „Vaiko teises”, šventa pareiga tą valią įgyvendinti, nepriešpastatant jai savo „valios” kitaip vertinant vaiko interesus.
2. Tėvų teisė auklėti savo vaikus taip, kaip tiki esant reikalingu. Ta teisė įtvirtinta Konstitucijoje ir joks įstatymas negali aiškinti Konstitucijos priešingai.
Aš asmeniškai nematau jokios grėsmės visuomenei nuo to, kad M.Vilčinskas nori atsiriboti nuo valstybės, kurią ne be pagrindo mato grėsme sau ir savo šeimai.
Paskutiniai įvykiai tą įrodo su kaupu. Grėsmė nuo valstybinės sistemos akivaizdi. Kiekvienas tiesioginis savo įsitikinimų įgyvendinimas – sulaukia represijų iš valdžios. Ne diskusijų, ne bandymo suprasti, net ne pagalbos, kam esą buvo sukurta „Vaiko teisių tarnyba”, o tiesiog represijų.
Lietuvoje turime ir kitų nedidelių grupių, kurios gyvena pagal savo grupės vidaus nuostatas, kurios ne visada sutinka su mūsų įstatymais. Tai religinės grupės ir romų bendruomenė. Iš jų niekas vaikų neatiminėja, net jei jie masiškai nelanko mokyklos.
Ir niekas neskelbia juos keliant grėsmę valstybei. Jie gyvena savo gyvenimą ir niekam nėra įdomūs.
Įsivaizduokime situaciją – jūs įsitikinę krikščionys, o jūsų vaikams, priešingai jūsų doroviniams įsitikinimams, mokykloje imami dėstyti visi tie dalykai, kuriuos jūs konkrečiai laikote nuodėme.
Jūsų žingsniai reaguojant į tai:
neleidžiate vaikui (-ams) lankyti tų pamokų. Po kurio laiko sulaukiate „Vaiko teisių” tarnybos dėmesio, nes nuo rudens mokykla privalės pranešti šiai tarnybai, jei vaikas nelanko pamokų (priimtas naujas įstatymas).
Būdami tikintys krikščionys jūs tiesiai sakote NE tam, kas jūsų požiūriu yra nuodėmė ir remiatės Konstitucija, kurioje įrašyta jūsų teisė auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus.
Tarnyba atsako:
o mes remiamės įstatymu, kurį priėmė dabartinė Seimo valdančioji dauguma, kuris sako, kad, jei jūs nepaklusite ir jūsų vaikas nelankys tų pamokų, mes atimsime jūsų vaiką, vardan geriausių jo interesų.
O viešojoje erdvėje apie jus paskelbs, kad jūs terorizuojate savo vaiką, nes jis negaus reikiamo išsilavinimo, kad jūsų tikėjimas tuo, jog tos pamokos esą jam kenkia, atėjo iš Rusijos, bet jas paskelbė Amerikoje ir visas kitokias nesąmones, kurias šiandien transliuoja didžioji žiniasklaida.
Tai, kad tėvai gyvena be dokumentų – nedaro jų nusikaltėliais nei prieš vaiką, nei prieš visuomenę, jei jie sugeba savo vaikus aprūpinti viskuo, ko jiems reikia. Kol kas jokių signalų, kad galėtų būti priešingai – NĖRA. Yra tik prielaidos, kad taip gali būti.
Bet sutikite – prielaidos – tai spėlionės, o ne faktas.
Aš pradžioj irgi panašiai galvojau – negaus išsilavinimo, negaus gydymo ir panašiai.
Po to supratau, kad visa tai tik mano prielaidos ir niekuo neparemtos prognozės. Šiais laikais viską galima gauti už pinigus ir be jokio valstybės dalyvavimo.
Tai, kas anksčiau buvo vadinama valstybės paslaugomis – šiandien tapo privalomu dalyku, kurio nenaudojant galima laukti bausmės.
Apie bausmes:
Kodėl, jei esą nusikalto tėvai, neleisdamas vaiko į mokyklą – baudžiamas vaikas, atskiriant jį nuo mylimos šeimos?
Kodėl pagal įstatymą nenumatytos bausmės tėvui? -Todėl, kad tai tiesiogiai prieštaraus Konstitucijai, kurioje nurodoma, kad tėvai gali auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.. Ir jie tą žino.
Aš neklausiu kur čia logika (ji man visiškai aiški) – aš klausiu kur čia vaiko troškimo gyventi šeimoje įgyvendinimas, kur visuomenės interesas, kai iš jos šeimų atimami vaikai, o ji pritariančiai ploja, tikėdama viskuo, ką jai sako arba net dažniausiai nutyli, žiniasklaida.
Visiems laikas prisiminti, kad „Vaiko teisių” įstatymas buvo priimtas pasinaudojus Matuko tragedija, ir padarė visas šeimas potencialiais įtariamaisiais.
Maža to – šis įstatymas realiai skirtas „ginti vaikus nuo šeimos”, kur, pasak jo nuostatų, kyla didžiausia grėsmė vaikui. Tai atėjo iš Norvegijos, kur siaučia valstybės palaikoma „Barnevernet” ir buvo prastumta Lietuvoje LBŽS partijos su D.Šakaliene priešakyje.
Šiandien šiuo įstatymu remiantis iš šeimų atimta jau virš TŪKSTANČIO vaikų (pasak psichologės Eglės Mirončikienės).
Kiek jūs apie tai žinote? – Nieko arba beveik nieko. Virš tūkstančio tragedijų, virš tūkstančio nelaimingų vaikų ir jų šeimų, esą rūpinantis „Jų geriausias interesais”.
Gal kažkas tiki, kad atimti, nuo mylimų ir mylinčių šeimų atskirti vaikai galės būti laimingi? Kad jiems gyvenime bus svarbiausia jų išsilavinimas, o ne jų mylintys tėvai, nuo kurių jie buvo atplėšti?
Sakoma, kad vaikai nėra šeimos nuosavybė – o aš sakau, kad yra, kol šeima atsako už juos iki pilnametystės ar bent iki 16 metų.
Vaikai – tai šeimos dalelė – jos kūnas, kraujas ir dvasia – atsiradę iš šeimos meilės ir sprendimo sukurti naują gyvybę. Tik nuo šeimos priklauso ar gims vaikas. Tik šeima pasiruošusi atiduoti už jį gyvybę ir viską, ką turi, kad jis gyventų ar išgyventų nelaimės ar ligos atveju.
Todėl vyriausybė (ne valstybė) turi patraukti savo seniai purvinas panages nuo šeimos ir liautis apsimetinėti, kad ji rūpinasi vaiko gerove. Nuo jos „rūpesčio” rauda daugybė šeimų ir iš jų atimtų vaikų.
Visos jos „paslaugos” šeimai apsiriboja mokesčių mokėtojų pinigų taškymu, išlaikant „vaiko teisių” biurokratinį aparatą, kuris jokių realių paslaugų neteikia, išskyrus „tobulinimosi kursus” tėvams, kuriuos dažnai dėsto savo šeimų ir gyvenimiškos patirties neturintys lektoriai. Prikurta begalė konsultacijų tėvams, kurios jiems nereikalingos, neneša jokios naudos ir skirtos mokesčių mokėtojų pinigų „įsisavinimui”.
Žiniasklaidoje skelbiama nesąmonė – tėvas „neteisėtai pagrobė” savo vaikus.
Visiškas absurdas. Tėvų teisė ginti savo vaikus, prireikus net nuo valdžios „rūpesčio” – morališkai absoliuti ir ribojama tik tos pačios valdžios priimtų įstatymų. Tėvai savo vaikus gali tik išgelbėti, o ne „pagrobti”. Kaip Lietuvoje džiaugėmės, kai lenkų detektyvai padėjo iš Norvegijos Barnevernet „glėbio” išplėšti tikrai pagrobtus tėvų vaikus. Atsimenate?
Kai Norvegija reikalavo juos išduoti atgal, nes, esą jie buvo „neteisėtai išvežti” iš šalies. Kai teise tampa atimti vaikus iš šeimos ir perduoti juos svetimiems žmonėms – kiekvienos šeimos moralinė pareiga gelbėti savo kūną, kraują ir dvasios dalelę.
Ir, kai moralės nuostatos stoja prieš neteisingus įstatymus (jie bus pakeisti, neabejokite) – sąžiningas žmogus vadovaujasi morale.
Niekas geriau už šeimą nepasirūpins jos vaiko gerove – NIEKAS. Nes vaiko gerovė – tai laimė šeimoje. Tai šeimos gerovė. Tai darna – tai visapusiškai susijusi tarpusavio laimė net tada, kai viduje susibarama ar net tvyro nepriteklius.
Mano vaikas – tai mano kūnas, mano kraujas, mano dvasios dalis, kaip ir aš esu jo kūnas, jo kraujas ir dvasia, kurią jis myli.
Mes abu esame vienas kito dvasinė nuosavybė, į kurią neturi teisės kėsintis niekas. Ir jei reikės, aš nė minutės nedvejodamas atiduosiu už savo vaikus gyvybę.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.
