Daug metų gyvenau ir dirbau užsienyje. Šeima buvo likusi Lietuvoje. Grįždavau kas porą mėnesių porai savaičių, kaip ir daugelis turbūt. Švedijoje gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, todėl šeimos ir gimtinės šauksmas parviliojo namo.
Bandau susirasti darbą gimtajame mieste, tačiau algos tokios… Nežinau, kaip jūs išgyvenat su lietuviška alga!?
Kai dirbau Švedijoje, gaudavo šeimyna tris kartus didesnes pajamas. Tada dar galėjom sau leisti ir į gimtadienį pas draugus nuvažiuoti, ir į užsienį atostogų. Butą pasiremontuoti buvo galima.
O dabar baisu darosi vien į parduotuvę nuėjus. Kokios kainos! Duonos kepaliukas beveik 2 eurai, pomidorai – 3 eurai. Sūrelis euras, kai seniau būdavo 30 centų! Apie mėsos kainas net nerašysiu, ir patys žinot.
Už komunalinius mokam beveik 400 eurų (360, jei tiksliai).
Tai su Švedijos atlyginimu būdavo juokinga suma. O Lietuvoje 400, pagalvokit, beveik pusė vidutinio atlyginimo! O kita atlyginimo pusė iškeliauja visokiems lizingams, kurui, vaistams.
Kaip išgyventi? Apie jokias keliones po užsienius ir naujus telefonus nė nesvajoti. Į kavinę dukrą su draugėmis išleisti jau prabanga.
Jei lietuvius seniau kainos šokiruodavo nuvykus į Švediją ar kitą Skandinavijos šalį, tai dabar tautiečiai šokiruoti būna, kai grįžta iš ten namo į Lietuvą.
Jei kainos būtų mažesnės, arba atlyginimai didesni, žmonės grįžtų iš užsienio ir žemę bučiuotų, net neabejoju! O dabar grįžus ir santaupoms pasibaigus pradedi drebėti, kaip išmaitinti šeimą, kaip išgyventi, ar neteks grįžti vėl į užsienį.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį aktualu.net neatsako.
