„Mano didžiausia svajonė – kad ir užaugę jie norėtų sugrįžti pas mus į namus“, – sako aštuonis vaikus auginantys Jurgita ir Vytautas Saliniai. Vyriausiajai Saulei – 18-a, o mažiausiai Elžbietai – 2-i. „Ji ir 5-erių Marija – mūsų desertas“, – šypsosi Jurgita, neslepianti, jog mažų vaikų čiauškesys namuose jai kur kas labiau įprastas nei suvokimas, kad užaugino žmogų – šiemet mokyklą baigiančią dukrą.
Pasikalbėti su Jurgita ir Vytautu susitinkame baigiantis metams. Mažų vaikų turinčios šeimos žino, koks sodrus būna gruodis: darželiai, mokyklos, būreliai – visur kažkas vyksta, visur reikia dalyvauti. O kur dar namų reikalai ir vaikų prašymai kepti sausainius, dekoruoti meduolius… Taip nepastebimai priartėja ir Šv. Kalėdos bei Naujieji metai.
Jurgita pritariamai linksi galva: šventinio šurmulio netrūksta ir jų namuose. Vis dėlto jai pačiai šiemet per adventą norėjosi sulėtėti.
„Prisimenu, pernai man labai patiko tokios klausimų kortelės. Sudėjome jas į vazą ir beveik kiekvieną vakarą vienas arba keli šeimos nariai traukdavo po vieną, perskaitydavo klausimą ir tuomet jau visi atsakinėdavome. Tie klausimai buvo apie viską, tinkami visokio amžiaus žmonėms – kaip tik mums, kur yra ir mažų vaikų, ir paauglių, ir suaugusiųjų“, – juokiasi Jurgita.
O Vytautas papildo: „Klausimai buvo, „ką norėtumėte perstatyti namuose?“, „kur norėtumėte atostogauti?“. Atsakinėdamas kiekvienas galėjo pasvajoti. Taip kartu galėjome prasmingai praleisti laiką.“
Pasak jo, augant vaikams vis mažiau atsiranda laiko, kai visi dešimt susėda kartu ir kalbasi. Vyresnieji po mokyklos ir užklasinių veiklų kartais į namus sugrįžta vėlai, o vidurinieji, žengiantys į paauglystę, dažnai nori vienumos.
„Tačiau būna ir stebuklų, kai paskambina kuris nors ir paprašo supirkti produktus ir pažada, kad paruoš vakarienę“, – pasidžiaugė Jurgita, prasitarusi, kad šeimininkauti mėgsta abi vyriausios dukros – dešimtokė ir dvyliktokė.
„Man kartais dar sunku patikėti, kad esu beveik suaugusio žmogaus mama“, – sako Jurgita.
Vytautas prisipažino, kad šis etapas jam be galo įdomus. „Suprantu, kad kitais metais ji gali jau sparnus kažkur pakelti iš namų. Iki dabar dar nežinau, koks tai jausmas: ar liūdna, ar ne… Tiesiog smalsu. Tiek jai, tiek mums bus naujas etapas“, – apie vyriausiąją dukrą kalbėjo Vytautas.
Vis dar nauju etapu jie laiko ir paauglystę, į kurią šiuo metu įžengė arba tuoj įžengs ir didžioji dalis jų atžalų.
„Mes vis pasijuokiame, kad nuolat gyvename krizėje. Žinoma, kiekviename vaiko amžiaus tarpsnyje yra jautresni momentai. Pavyzdžiui, mūsų penkiametė keičiasi, plečiasi jos žvilgsnis, klausimai rimtėja. Berniukai irgi keičiasi – vyriausias mažesniems broliams yra pavyzdys: sportuoja, daug dėmesio kreipia į sveiką mitybą“, – pasakojo Vytautas.
Jurgita pabrėžia: kiekvienas vaikas yra unikalus, savitas, su savo pomėgiais, žvilgsniu į aplinką. Todėl sakyti, kad auginant ne pirmą – lengviau, nėra visiškai teisinga.
„Tiesa, mes jau žinome, kad visi etapai tikrai praeis. Tačiau būna, kad tas žinojimas nepadeda“, – juokiasi Vytautas.
Bėgant metams šeimoje susiformavo aiškios taisyklės ir pareigos, kurias tiems, kurie primiršo, neretai primena ne tik tėvai, bet ir vyresnieji broliai ir sesės. Jurgita pasakoja neseniai nugirdusi berniukų pokalbį apie išmanųjį telefoną, apie kurį svajojo jauniausias sūnus. „Vyresnis brolis iškart jam paaiškino: „Tu gi žinai, kad pas mus tokių dovanų nebūna!“.
„Tiesa, mes jau žinome, kad visi etapai tikrai praeis. Tačiau būna, kad tas žinojimas nepadeda“, – juokiasi Vytautas.
Visas problemas sprendžia kalbėdamiesi
Planšetės, kompiuteriai, išmanieji telefonai – jautri tema daugeliui tėvų. Šiais laikais vaikai labai anksti ima juos naudoti. O tie, kurie jų neturi, dėl to gali patirti net patyčių. Jurgita pasakojo, kad šiuo klausimu ji griežta – pagrindinę mokyklą lankantys sūnūs turi tik paprastus, o ne išmanius, mobiliuosius telefonus.
„Sūnus yra sakęs, kad man gali paskambinti tik iš tualeto mokykloje, nes nenori, kad kiti matytų. Suprantu jį. Bet namuose mes daug kalbame apie tai, svarstome visi, kam ir kodėl reikia telefono. Tiesa, išvengti tokių dalykų vis sunkiau – mokykloje net kai kurios užduotys yra atliekamos tik kompiuteriu, elektroniniu paštu ir pan. Todėl vyresnieji vaikai išmaniuosius telefonus turi“, – kalbėjo Jurgita.
Dar viena tema, aktuali visiems paauglių moksleivių tėvams – rūkymas, alkoholis ir narkotikai. „Aš džiaugiuosi, kad mūsų 14 metų sūnus – vyriausias iš berniukų, susidomėjo sportu, sveika gyvensena. Jis turi tą kryptį, todėl dėl jo mums kol kas ramu. Aplinkoje visko yra ir klasėje taip pat. Smagu, kad brolis yra pavyzdys jaunesniems berniukams“, – pasakojo Jurgita ir Vytautas.
„Yra ir pabandymų – buvo to tarp mūsų merginų“, – neslepia jie. „Stengiamės šnekėti apie tai. Kas iš to, kad pasakysi: „Nedrįsk daugiau!“. Kas iš to? Namuose to nedarys, o kur nematom… Stengiamės kalbėti per pavyzdžius, pasakojame savo patirtis, kaip elgėmės jauni – neslepiame, kad ir gėrėme, norėjome būti faini, kažkuo išsiskirti… Kalbame apie ribas. Ir apie tai, kad kartais gali labai greit nuslysti. Sakome, kad, jeigu reikia nuimti stresą, įtampą, ieškotų kito būdo“, – kalbėjo 8 vaikų, iš kurių didžioji dalis – paaugliai ir beveik suaugę jaunuoliai, auginantys Jurgita ir Vytautas.
Gaudo akimirkas: „Kitaip nieko nebūtų!“
Atviriausi ir nuoširdžiausi pokalbiai įvyksta, kai vaikas turi galimybę saugiai ir niekieno netrukdomas kalbėtis su tėvais vienumoje. Kaip tai pavyksta šeimoje, kur vaikų – ne vienas ir ne du, o net aštuoni, ir visiems reikia to asmeniško dėmesio?
Sulaukę tokio klausimo Jurgita ir Vytautas susišvalgo ir šypsosi. „Gaudome momentus. Pavyzdžiui, reikia nuvažiuoti nupirkti batus. Tai irgi yra puikus laikas, kai tu gali važiuodamas pasikalbėti su kartu važiuojančiu vaiku. Po to kartu nueiti kavos ar arbatos į kavinę. Turime siekiamybę, kad galėtume iš anksto pasiplanuoti pasimatymus su kiekvienu iš vaikų. Bet tiek savaitėje net dienų neužtenka!“ – kalbėjo daugiavaikiai tėvai.
„Man regis, svarbiausia pastebėti tą akimirką, kada gali skirti dėmesio tam vaikui, ir patraukti viską į šoną. Pamenu, per rudens atostogas, kai neliko kasdienės mokyklinės rutinos, su vienu iš vaikų nuėjau į mišką, su kitu – į kiną, su trečiu – dar kažką veikėme, ir praktiškai su kiekvienu pavyko nuveikti kažką. Tai yra labai svarbu ir man labai patinka. Bet taip pat – ir labai sunku“, – neslėpė Jurgita.
Tėvų „pabėgimai“ džiugina visus
Šiemet Vytautas ir Jurgita minėjo 20-ąsias vestuvių metines. Ta proga socialiniame tinkle „Facebook“ Jurgita pasidalino jautriu įrašu, kuriame, be kita ko, rašė, jog Vytautą myli dar labiau nei tuomet, kai tuokėsi. Abu jie puikiai žino, kad ilgalaikiai santykiai – kasdienis darbas, taip pat nuolat besikeičiantis kelias, kuriame pilna visko. Kas jiems padeda įveikti duobes? Pasak Vytauto, bet kuriai porai būtina laikas nuo laiko „pabėgti iš namų“.
„Gruodį pabėgom į koncertą, buvome porų savaitgalyje. Kai nori, tikrai galima pasiruošti: mažąsias mergytes pažiūrėjo Jurgitos tėvai, vidurinius berniukus padalinome draugams (juokiasi – 15min). Vyresnieji liko namuose ir džiaugėsi, kad mažiukų nėra. Visiems buvo labai gerai“, – tikino Vytautas.
Jurgita atskleidė ir dar vieną jiems, kaip porai, labai svarbų dalyką: bent kartą per mėnesį rasti laiko atviram pokalbiui.
„Prisėdame ir pasikalbame, kaip mes gyvename, kuo gyvename – paliečiam labai daug temų – ir savo tarpusavio santykių, ir šeimos. Tai nėra lengva, mes vis dar to mokomės. Bet man tie pokalbiai yra labai svarbus metas ir galimybė pasikalbėti apie tai, kas galbūt nėra malonu ir to nepasakysi per porų savaitgalį (nes gali sugadinti smagų laiką kartu) <…>“, – pasakojo Jurgita.
Bendru laiku jiedu vadina ir įvairias savanorystes, pavyzdžiui, sužadėtinių kursus, kuriuos rengia Kauno arkivyskupijoje, taip pat Šeimų universiteto bendruomenės projektus, laidas „Marijos radijuje“. Dar viena bendra judviejų veikla – katalikiškų pažinčių interneto svetainė „KitoLink“, kurios dėka vienas kitą surado ir susituokė jau ne viena, bet dešimtys porų.
20 metų – didelė gyvenimo dalis. Kokius didžiausius pokyčius savyje, vienas kitame ir šeimoje mato Jurgita ir Vytautas?
„Atsimenu, viename sužadėtinių susitikime reikėjo prisiminti krizinių situacijų. Ir kartais, kai klausau kitų porų liudijimų, man atrodo, kad jie per tokias gilias krizes turėjo pereiti… O pas mus, atrodo, jokių krizių nebuvo. Gal ir gerai – gal būtume neatlaikę. Kita vertus, mes neturėjome laiko joms, nes auginome vaikus. Kiekvienas vaikas atnešdavo vidinius virsmus – ir asmeninius, ir poroje. Žinoma, buvo ir darbų keitimai, ir pusmetis bedarbystės, kai iš tiesų buvo sunku – labiausiai dėl nežinios. Tai irgi – etapai. Bet aš į juos linkusi žiūrėti, kaip į reikalą, kurį galima išspręsti. Mano nuostata visada buvo: „Mes iš to išeisime,“ – teigė Jurgita.
Ji neslėpė, kad tiek anksčiau, tiek ir dabar jai labai patinka būti mama, kuri turi galimybę auginti vaikus ir nedirbti. Tai – bendras šeimos sprendimas, kol kas buvęs geriausias visiems.
„Bet dabar sakyčiau, kad man vyksta kažkoks vidinis lūžis – vaikai auga, kai kurie jau tuoj išeis savarankiškai gyventi. Po tiek metų, per visą intensyvų šeimos gyvenimą, man dabar kyla natūralus poreikis atsisukti į save“, – prisipažino Jurgita.
Ji prisiminė laiką, kai šventė savo tėvų 25-ąsias santuokos metines. Tuomet ji su Vytautu dar nebuvo susituokusi.
„Man tada atrodė, kokį didelį etapą jie jau praėjo! O dabar, kai ir mūsų santuokiai – 20 metų, kyla įvairūs jausmai: „Kur tie metai praėjo?“; „Taip neseniai šventėme tėvų metines…“ – mintimis pasidalino Jurgita.
Vytautas jai antrino, sakydamas, jog per tuos metus niekada nebuvo kilusi mintis apie skyrybas: „Iki to nebuvome niekada atėję. Bet visko yra buvę.“
Jurgita pritaria: „Tikrai daug visko buvo, tik gal mes tų etapų neįvardindavome kaip krizių. Bet yra momentų, kurie, nenorėčiau, kad grįžtų: mažų vaikų auginimas, tas laikas, kai Vytautas dirbo kelionių vadovu ir dažnai būdavo ilgam išvažiavęs…“
Tėvai – įkvepiantis pavyzdys
Sakoma, kad rasti savo žmogų, su kuriuo būtų gera kartu augti, o vėliau – ir senti, prilygsta laimėti loteriją. Vis dėlto nemažai to laimėjimo priklauso ir nuo mūsų pačių pasirinkimo. Jurgita ir Vytautas sako suprantantys, kad neilgai trukus jų vaikai į savo gyvenimą ir širdį įsileis kitus žmones – kai kurie jų taps vyrais ir žmonomis bei papildys Salinių šeimą.
„Vaikai patys spręs, ką rinktis, mūsų patarimų neklausys“, – įsitikinęs Vytautas. Tuo metu Jurgita sako, kad atžaloms linkėtų bendrą gyvenimą kurti su žmogumi, kuris pirmiausia būtų geras draugas.
„Kai įsimyli, negali adekvačiai įvertinti. Bet tikrai labai svarbu matyti, kaip jis bendrauja su savo šeima, su draugais. Tai yra atspindys jo vertybių, kas jam svarbu“, – teigė Jurgita.
„Vertybinis klausimas turbūt svarbiausias. Taip pat – požiūris į pinigus. Dėl to tikrai daug iškyla nesutarimų. Žmonės tikrai turi įvairių lūkesčių“, – pritaria ir Vytautas. Jo nuomone, patarimus tėvai vaikams turi dalinti tuomet, kai jų prašoma, o ne kai tau norisi.
Vertybinis klausimas turbūt svarbiausias. Taip pat – požiūris į pinigus.
„Santykiai ir kiti žmogui svarbūs dalykai turi būti jo paties sprendimas. Tėvai neturi pulti patarinėti, nes gali neįvertinti visų niuansų. Aš visada sau primenu, kad reikia jau dabar mokytis ir stengtis gerbti vaiko sprendimus ir pasirinkimus. Nes… 8… Ką jie parsives, kaip ten bus? Nieko nežinai“, – šypteli Vytautas.
O Jurgita pasidalino didžiausia svajone, apie kurią jau galvoja ir dabar. „Labiausiai džiaugsiuosi, jei jie norės grįžti į namus. Vytautas jau kurį laiką skaičiuoja ir svarsto, kokio dydžio stalą reikia pirkti, kaip čia visiems sutilpti. Nes to labai norisi – ne gyventi kartu, bet kad būtų kur sugrįžti, susėsti prie stalo kartu ir pasikalbėti“, – atviravo Jurgita.
Tokį gražų pavyzdį ji turi savo šeimoje – Jurgitos tėvų namai nuolat pilni žmonių, kurie čia laukiami. „Mano tėvai yra tokio dosnumo žmonės, kad jų namai nuolat pilni žmonių. Kas nors važiuoja pro šalį ir prasuka, pasilabina, išgeria arbatos. Pamenu, paauglystėje per mano gimtadienį mama prigamindavo visą kalną vaišių ir pradėdavo rinktis žmonės. Niekas niekada nežinodavo, kiek ir kada jų ateis. Tiesiog buvo tokia nerašyta taisyklė: tą dieną bet kas ir bet kada gali ateiti pasveikinti. Sėdėdavome visi ir švęsdavome. Aš turiu tokį gražų pavyzdį, bet dar mokausi atverti širdį dosnumui“, – neslėpė Jurgita.
