„Pokalbininkė ir profesorius“ – taip vadinasi naujas žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės dokumentinis pasakojimas apie profesorių Vytautą Landsbergį.
Dokumentinio portreto centre – istorinė asmenybė, politikas, menininkas ir nepaprastas žmogus, apie kurį, ko gero, daugelis lietuvių turi savo nuomonę.
„Didžiausias mano tikslas – kad ir po 50 ar 100 metų žmonės galėtų išgirsti Lietuvos istorijai nusipelniusių žmonių balsą ir mintis“, – sako D. Žeimytė-Bilienė.
Lietuvos kino teatruose dokumentinė apybraiža „Pokalbininkė ir profesorius“ pasirodys gegužės 2 dieną. Filmo kūrėja mielai pasidalijo filme nuskambėjusia profesoriaus gyvenimo išmintimi.
Citatas iš filmo iliustruoja prof. V. Landsbergio anūkės Elenos Landsbergytės-Bukauskienės sukurtos senelio nuotraukos.
„Tu visada pasirenki, kur tu esi. Klausimų buvo iškilę, ar didesnė prasmė eiti priešintis, palikti savo mamą vieną, nes buvau vienintelis jai likęs, ar reikia pasirinkti kitą gyvenimo būdą.
Kažkas sakys – tai prisitaikymas. Bet tada visa tauta būtų turėjusi išeiti į mišką ir žūti. Tai – nerealus reikalavimas. Maksimalistinis ir daugiau pozuojantis.
Tie, kurie pasirinko eiti į mišką žinodami, kad tikriausiai žus, jie buvo laisvi pasirinkti. Ir pasirinko. Trumpą laiką buvo laisvi žmonės pavergtoje šalyje.
Prabanga. Ir jos kaina aiški iš anksto. Pasirenki kitą būdą – aš neparsidavinėju, bet ir neinu į savižudybę, mėginu išlikti. Partizano tikslas irgi yra išlikti. Išlikimas yra pergalė.“
„Sąmoningai griauni neteisingą tironišką sistemą savais būdais – augindamas vaikus, auklėdamas jaunimą, kad jis nepamirštų, kas yra Lietuva, kokios yra tautos vertybės, kad dainuotų mūsų dainas, atsimintų savo istoriją, neklausytų melo, girdėtų ne melo versiją.
Taip palaikai gyvybę. Jei padedi ilgai gyvybę palaikyti, ji išlieka ir anksčiau ar vėliau pražysta. Kad ir Baltijos keliu, kurio jau neįmanoma sulaikyti.“
„Tai, ką sako mano patirtis, mano protas, mano paveldėta kultūra, yra mano vidinė valdžia, o ne išorinė, kuri pataria, liepia, gąsdina – daryk, kaip sakau, nes būsi kaltas. Aš būsiu kaltas, jei nežinosiu, ką turiu daryti.“
„Man sakydavo – traukitės, jūs pavargote. Savo darbą jau padarėte. Nepriklausomybė jau pripažinta, kam jums maltis kovose dėl valdžios?
O aš žinau: jei pasitrauksiu į poilsį, tai būsiu pasitraukęs nuo nebaigto darbo, būsiu sau palengvinęs gyvenimą. Bet man pačiam reikia, negalėčiau savęs gerbti, jei darbo nepabaigčiau.
Tai nėra aukštas lygis. Tai – lūzerio filosofija. Jau tu tikrai pavargai, jei priimi, ką tau sako. Bet jei gyvas ir tave pastatė į sargybą, tai joje ir stovi.“
„Ar aš toks reliktas, mažai tinkantis dabartiniam gyvenimui? Panašu į tai. Yra tam tikrų dalykų, kurie yra mano. Tai ateina iš mano krašto, iš mano krašto žmonių, tėvų, iš mano patirčių, galų gale žmogus iš to ir pasidaro. Ir nešiesi šiuos du lagaminus, kol nešasi. O paskui padedi juos ir – viso gero.“
„Turi norų, pageidavimų, reikalavimų, bet kokią tai turi prasmę, jei esi vienas, jei niekas nepasidžiaugs, jei niekam nepapasakosi nei dienos metu, nei nakčia.“
„Aš tyčia kalbu nerimtai, kad neatrodytų rimtai.“
„Aš esu kaltas, kad esu toks. Kad daug kam nepatinku: „Norėčiau, kad būtum kitoks, tokio aš tavęs nemyliu!“ Vaikai taip niekada nesako. Štai kur skirtumas tarp tikro žmogaus ir pagandinto žmogaus. Jei pradedi norėti visiems patikti, esi beviltiškas populistas, pajuokos šaltinis.“
D. Žeimytės-Bilienės kurtas dokumentinis filmas „Pokalbininkė ir profesorius“ Lietuvos kino teatruose – nuo gegužės 2 dienos. Režisierės asistentė – Daiva Ausėnaitė, montažo režisierius – Žilvinas Šilinskas, filmo kompozitorius – Gediminas Zujus, garso režisierius – Laurynas Gaidys, operatoriai – Irmantas Gelūnas, Rimantas Gruzdas. Prodiuseris – Mantvydas Žalėnas.
