Pavojingas žygis link aukščiausios pasaulio viršūnės
Aurimas Valujavičius tęsia savo epinę alpinistinę kelionę ir artėja prie didžiausio iššūkio – Everesto. Socialiniuose tinkluose jis pasidalijo įrašu, kuriame aprašė aklimatizacijos rotacijos eigą – vieną iš sunkiausių ir fiziškai labiausiai alinusių etapų žygio metu. Tokia procedūra būtina, kad organizmas priprastų prie deguonies stygiaus aukštikalnėse: kylama į aukštesnę stovyklą, trumpam joje apsistojama, o tada leidžiamasi žemyn.
Valujavičius rašo apie ekstremalias sąlygas, su kuriomis teko susidurti: „Pirma naktis 6400 m aukštyje su plyštančia galva ir kosuliu tampa visų norma.“ Pasak jo, žygis iš bazinės stovyklos (5150 m) iki tarpinės stovyklos (5800 m), o tada į ABC (6400 m) ir dar aukščiau – į North Col (7000 m) – buvo tikras fizinės ištvermės išbandymas.
7000 metrų iššūkis – be deguonies
Peržengti 7000 metrų aukštį be papildomo deguonies – itin sunku, tačiau Valujavičius tai padarė. Pasiekęs Everesto šiaurinį balną, kuris laikomas viena pavojingiausių trasos atkarpų, jis su komanda ne tik užkopė, bet ir nakvojo šiame aukštyje.
„Buvome visiškai nusikalę, bet pasiekę 7000 m aukštį – tai buvo rotacijos tikslas“, – rašė jis. Šis etapas – svarbi treniruotė prieš paskutinį šturmą, kuomet, laikantis Kinijos taisyklių, alpinistai gali naudoti papildomą deguonį nuo 7000 iki 8848 m aukščio.
Vienas žingsnis iki viršūnės
Po šios aklimatizacijos A. Valujavičius sugrįžo į bazinę stovyklą ilsėtis ir laukti tinkamo oro lango lemiamam kopimui. Planuojama, kad per artimiausias kelias dienas komanda vėl kils link ABC stovyklos, o iš jos – link Everesto viršūnės.
Tai paskutinis etapas jo kelionėje „Planetos viršukalnės“. Sausį jis įkopė į aukščiausią Pietų Amerikos viršukalnę Akonkagvą (6962 m), vasarį – į aukščiausią ugnikalnį pasaulyje – Ojos del Saladą (6893 m). Everestas – didžiausias ir pavojingiausias šio projekto finišas.
Kaip pats Valujavičius sako, jei viskas pavyks, į Lietuvą jis grįš gegužės pabaigoje.
