Man jau virš 30. Dauguma mano draugų jau sukūrusios šeimas, ištekėjusios, augina vaikučius. Man tik dabar atėjo tas suvokimas, kad noriu savo lizdelio ir aš. Noriu antros pusės, noriu vaikučių, namų.
Tačiau jūs neįsivaizduojate, kaip sunku surasti nevedusį, laisvą ir normalų vaikiną tokiame amžiuje! Aš netgi užsiregistravau pažinčių programėlėje. Maniau, kad ten galbūt slepiasi tas mano lobis.
Su vienu vyruku užsimezgė gana įdomus pokalbis. Jis atrodė malonus, juokingas, mandagus. Pokalbiai buvo padorūs, palyginus su kitais kandidatais, kuriems viskas sukosi tik apie „antrą galą“.
Supratome, kad netgi turime šį tą bendro. Mums patiko panašūs filmai, panaši muzika, abu domėjomės maisto gaminimu.
Abu esame jau ne paaugliai, abiem jau per 30 metų. Abu ieškojome rimtos draugystės ir santykių. Todėl greitai pabodo susirašinėti ir sutarėme pasimatyti gyvai.
Susitikome kavinėje. Tuo metu jis intensyviai kažką rašė telefone. Matėsi, kad turi kažkokių nebaigtų reikalų.
Atrodė šiek tiek susijaudinęs. Tačiau susitikus mūsų akims jis iškart nušvito.
Pokalbis buvo labais malonus. Jis man sakė daug komplimentų, iškart paėmė už rankos. Atrodė, kad esame pažįstami ne kelias savaites, bet kelis metus.
Daug klausinėjo apie mane. Pats buvo nelabai kalbus. Atrodė, kad kažkas jį kamuoja, neramina. Vis žvilgčiojo į telefoną, muistėsi, atrodė, kad ta kišenė, kurioje yra mobilus, tiesiog degte dega.
Kai paklausiau jo, kas nutiko, jis užsiminė, kad jo buvusioji neduoda jam ramybės. Labai nustebau, nes kodėl buvusi turėtų jį trukdyti? Ar juos vis dar kažkas sieja? Jis atsakė, kad taip, juos sieja bendras vaikas. Pasirodo, jis turi dukrą! Ji šiuo metu turi reikalų, todėl prašo jo vaiką pažiūrėti.
Aš kelias minutes sėdėjau sutrikusi, nes nežinojau, kaip pasielgti geriau – atsistoti ir bėgti neatsigręžiant jau dabar, ar dar palaukti, kol išgersiu arbatą ir pabaigsiu valgyti pyragą.
Pasiteiravau, kodėl jis iškart man to nepasakė, kad turi šeimą. Jis lyg niekur nieko pasakė, kad bijojo mane atbaidyti. Tačiau pasakė, kad trimetė dukra kartais gyvena pas jį, kartais pas mamą. Dalinasi jos priežiūrą bendru sutarimu.
Supratau, kad nė už ką gyvenime negalėčiau būti trečia ar ketvirta. Dalintis vyru su kita. Negalėčiau pakęsti, jei buvusioji rašinėtų kiekvieną dieną dėl visokiausių bėdų ir trukdytų su savo įgeidžiais, reikalavimais ar pageidavimais (vadinkite tai kaip norite). Taip, tėvas ir vyras jis gal ir labai geras, kad jų nepalieka, bet aš su tokiu žmogumi kurti santykių negaliu. Taip nuskriausčiau arba save, arba jas. Visi kartu laimingi tikrai nebūtume.
Pasakiau jam, kad tokie santykiai yra ne man. Nors kaip vaikinas jis man tikrai labai patiko. Tačiau perlipti per save negaliu. O ir nenoriu ateityje turėti bereikalingų rūpesčių.
Mano aplinkoje tikrai nemažai yra draugų, kurių antrosios pusės turi vaikų iš kitų santykių. Ir aš šiurpstu, kaip jie visi kankinasi. Turi ir finansinių, ir psichologinių rūpesčių.
Paraginau jį važiuoti pas savo dukrą, o pati apsirengiau ir išėjau.
Sakykit, kas esate panašiuose santykiuose, ar verta, ar įmanoma rasti laimę su žmogumi, kuris turi įsipareigojimų kitai šeimai? Nors esu kategoriška šiuo klausimu ir apsisprendusi, bet dalis manęs vis dėl to nori įsitikinti savo poelgio teisumu.
