„Mūsų ryšys buvo ypatingas“, – apie penktadienį mirusį žurnalistą, rašytoją Algimantą Čekuolį LRT.lt sako menotyrininkas, laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas ir kūrėjas Saulius Pilinkus. Jiedu susitiko ne televizijoje, o tais laikais, kai S. Pilinkus dar buvo paauglys. Menotyrininkas pasidalijo prisiminimais apie A. Čekuolį ir atskleidė ilgus metus apie legendinį žurnalistą saugotą paslaptį.
Menotyrininkas, „Daiktų istorijų“ kūrėjas ir vedėjas su A. Čekuoliu susipažino dar būdamas moksleivis – jo suolo draugas buvo garsiojo žurnalisto giminaitis.
„Taigi dar tais laikais, kai Algimantas Čekuolis dirbo užsienyje, lankydavausi jo namuose. Man tai darė didžiulį įspūdį, nes tai buvo kitoks, visiškai kitokio pasaulio žmogus, daugybę dalykų matęs kitaip nei mes. Iš tiesų visa jo šeima darė didelį įspūdį, nes ir žmona, ir vaikai buvo kitokie. Net jų namai kvepėjo kitaip“, – LRT.lt pasakojo S. Pilinkus.
Saulius Pilinkus | E. Blažio / LRT nuotr.
Jam įsiminė, kad per A. Čekuolį buvo galima gauti dalykų, kurių mūsų šalyje tuo metu nebuvo – knygų, muzikos įrašų, netgi filmų.
„Man didysis įvykis buvo, kai Algimanto dėka pirmąkart pamačiau man labiausiai pasaulyje patikusią komediją, 1979-aisiais pasirodžiusius švedų „Pikaso nuotykius“ (Picassos aventyr). A. Čekuolis filmą gavo tiesiog nufilmuodamas televizoriaus ekraną. Vėliau jo dėka šis filmas paplito po Lietuvą“, – prisiminė pašnekovas.
Ilgus metus A. Čekuolis dirbo užsienyje – 1964–1967 metais Havanoje dirbo vertėju, spaudos agentūroje „Novosti“ Maskvoje, buvo jos korespondentas Kanadoje, vėliau vadovavo biurams Lisabonoje ir Madride. Kad Čekuolis yra sugrįžęs į Lietuvą, anot S. Pilinkaus, išduodavo po miestą važinėjantis automobilis „Peugeot“ su ispaniškais registracijos numeriais.
Algimantas Čekuolis | E. Genio / LRT nuotr.
Daugiau su šviesaus atminimo žurnalistu S. Pilinkus pabendraudavo jam grįžus į Lietuvą, po 1986-ųjų. A. Čekuolis 1988 m. išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupė nariu, vėliau buvo renkamas į Sąjūdžio vadovybę.
„Man iškart buvo aišku, kad jis prisidės. Taip ir buvo. Dabar, kai jo jau nebėra, galiu išduoti paslaptį, kad būtent jo dėka Sausio 13-osios paryčiais pora ginklų pateko į Seimą.
Pamenu, man paskambino Algimantas ir pasakė žinąs, kad mano šeima yra medžiotojai, tad nori kai ką atiduoti, galbūt kam nors pravers. „Tu pats žinai, kam gali praversti“, – sakė jis. Taip jis mums perdavė tris medžioklinius mažo kalibro šautuvus. Kadangi jis gerai pažinojo mane ir mano šeimą, į mus jis kreipėsi ne šiaip sau – jis norėjo, kad ginklai atsidurtų ten, kur jų labiausiai reikia.
Taigi paėmę Algimanto, mano tėvo ir brolio ginklus ir ištrynę jų numerius, perdavėme mūsų giminaičiui. Jis nuo 1990-ųjų buvo karininkas Krašto apsaugos departamente (KAD – tuo metu tai dar buvo neoficiali, bet jau atkurtos Lietuvos kariuomenė), dirbo Seimo apsaugoje.
Suradome būdą su juo susisiekti ir naktį žiguliu ginklus nuvežėme. Buvo labai įtempta situacija – po miestą važinėjo tankai, stovėjo patikros postai, bet pavyko ginklus perduoti. Tiesa, nemanau, kad iš jų buvo iššauta“, – atskleidė S. Pilinkus.
Algimantas Čekuolis | BNS nuotr.
„Tačiau tai tik detalės. Svarbiausia, kad tai buvo tikras, spalvingas žmogus. Niekada neieškantis žodžio kišenėje, kalbantis labai taikliai, labai artistiškos natūros. Įspūdį darė jo pasitikėjimas savimi, ypatingas kruopštumas ir žinojimas, ko iš tiesų nori. Kaip ir sakiau, jis gerąja prasme buvo tiesiog kitoks.“
S. Pilinkus apgailestauja, kad paskutiniais metais jie bendravo mažiau – paskutinį kartą gyvai matėsi per A. Čekuolio 90-mečio jubiliejų. Po to dar bandė prisikviesti jį į savo laidą, tačiau taip ir nesutarė. „Nors buvo galima nujausti, kad jo išėjimas artėja, gauti tokią žinią vis tiek nelengva“, – atsiduso ilgus metus A. Čekuolį pažinojęs menotyrininkas.
