Garsus Lietuvos aktorius, pavergęs ne vieno širdį, Vytautas Šapranauskas minėtų 67-ąjį gimtadienį, tačiau tai jau 12-oji gimimo diena be jo – 2013 metų balandžio 18-ąją, 55-ojo gimtadienio išvakarėse, aktoriaus kūnas rastas jo namuose.
Lietuvą apskriejus žiniai apie V. Šapranausko mirtį, verkė ne vienas – jo talentas pavergė daugybės žmonių širdis ir iki pat šiandien daugelis prisimena jo iškalbingumą, humoro jausmą.
Amžinai liks gyvas gerbėjų širdyse
Prisiminimuose vis dar gyvi niekad žodžio kišenėje neieškojusio V. Šapranausko pasirodymai su „Juodojo humoro klubu“ – su juo jis dažnai keliaudavo po Lietuvą.
Jo balsas vis dar skamba puikiai žinomuose jo įgarsintuose animaciniuose filmuose, jų sąraše – filmai „Op“, „La troškinys“, „Zebriukas Dryžius“, „Ledynmetis 3“, „Garfildas“.
Daugybę gyvenimo metų aktorius atsidėjo ir darbui televizijoje – vedė ne vieną TV3 televizijos laidą, pats kūrė humoristines laidas – daugelis gerai prisimena jo „Šapro šou“, „Puikusis šou“ ar „TV šeškas“.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais gerbėjai galėjo stebėti jį įvairiose laidose – jis vedė TV3 šokių projektą „Šok su manimi“, taip pat projektą „Chorų karai“, projektuose „X Faktorius“ ir „Lietuvos talentai“ V. Šapranauskas sėdėjo komisijos kėdėje.
Visuomet šmaikštus, energingas, aštrialiežuvis V. Šapranauskas užkariavo lietuvių širdis, todėl kai 2013-ųjų balandžio 18-ąją pranešta apie jo mirtį, ašarą braukė visi – daugeliui ši žinia buvo visiškai netikėta, nors daugelis pamena jo žodžius, kad visuomet dėvi kaukę ir niekada iki galo neatsiveria net artimiausiems.
Kaip po aktoriaus mirties sakė Arūnas Sakalauskas, V. Šapranauskas buvo vienišas, kentėjo dėl savo populiarumo, televizijos laidų kokybės:
„Talentingasis Vytautas Šapranauskas buvo „Ferrari“, tačiau televizijoje jam reikėjo važinėti vaikišku dviratuku ir vaidinti zuikį.“
Pranešus žinią apie V. Šapranausko mirtį, a. a. Vitalijus Cololo neslėpė – Lietuvos šou pasaulis buvo šokiruotas po jo mirties ir to, kas įvyko, niekas nenumatė ar nenujautė.
„Niekas tuo netikėjo. Nes jis nebuvo dingęs. Trys dienos iki išėjimo matėmės. Londone jis nusipirko didelė puodelį kavai, pasakėme vienas kitam: „Susimatysime, susiskambinsime“, – tąkart pasakojo a. a. V. Cololo. – Mes su juo labai daug bendraudavome telefonu, tik sužinodavome naujus „bajerius“ ir skambindavome vienas kitam. Humoru bendraudavome.“
„Niekada niekam iki galo neatsiversiu. Net patiems artimiausiems žmonėms“
Tačiau nors aktoriaus jau 12 metų nebėra gyvųjų tarpe, jis amžinai liks atmintyje – apie V. Šapranauską visada primins jo įgarsintuose filmuose skambantis balsas ir jo frazės bei mintys apie gyvenimą, darbą, meilę.
Kišenėje žodžio niekad neieškojusio aktoriaus pasisakymuose netrūkdavo ir juodojo humoro, ir šmaikštumo.
Vienas geriausių to pavyzdžių – jo pasakojimas, ką atsakydavo žmonėms, kai jie priėję prašydavo kartu nusifotografuoti.
„Nuvažiuok į Palangą, nueik prie tilto, ten sutiksi žmogų su beždžionėle – tai su ta beždžionėle gali ir fotografuotis“, – tokiais atvejais sakydavo jis.
O kai kalbėdavo apie jo kuriamus personažus, atviraudavo, kad jie – tikro gyvenimo atspindžiai. Kartą jis yra sakęs:
„Visi mano televiziniai personažai gimdavo iš gyvenimo – pavyzdžiui, vaikščiojant gatvėmis ir stebint žmones: pasisemdavau peno savo herojams, kurių aplinkui galima įžvelgti labai daug. Visuomet sakiau: svarbu ne ką vaidinti, o kaip.“
Daug garsių jo minčių susiję su meile ir moterimis. „Moteris – atspirties taškas, be kurio vyrai negali gyventi“, „Valentino diena turėtų būti kasdien – mylėti reikia kiekvieną dieną“, „Gyvenimas duotas vienas, trečdalį jo normaliai žmogus pramiega, o moterys vieną trečdalį dar ir prasidažo“ – taip šia tema yra kalbėjęs V. Šapranauskas.
Vis tik kone labiausiai visiems įsiminę jo kadaise pasakyti žodžiai apie tai, kad visi dėvime kaukes – prabėgo jau daugiau nei dešimtmetis, tačiau šie žodžiai vis dar suvirpina širdį.
„Niekada niekam iki galo neatsiversiu. Net patiems artimiausiems žmonėms. Kiekvienas turi pasilaikyti savo paslaptį, turėti ką nors savo. Kam? Sau! Jei viską atiduodi, kas tada esi?
Kam tada tau vidus, oda iš viršaus, kuri viduje kažką slepia? Ir bendraudamas su žmonėmis – jei tai privaloma aplinka, o tu joje būti nenori, būtinai užsidėsi kaukę ir tik ji tave išgelbės.
Man tai paprasta. Bet jei kaukės nenoriu, tiesiog išeinu. Apskritai manau, kad visi vaikštome su kaukėmis, absoliučiai visi”, – kadaise ištarė V. Šapranauskas.
