„Kaip gali eiti ant scenos ir tikėtis, kad tavo pagrindinis vaidmuo yra kažką prajuokinti. Aš mažiausiai galvoju apie juoką, žinau, kaip jį suformuluoti“, – tikina Ineta Stasiulytė. Lietuviškos komedijos asė LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ dalijasi savo požiūriu į komediją ir atsako, kodėl ji dažniausiai kyla ne iš kuriozinių situacijų, bet iš skausmo ir savęs pažinimo.
Aktorė I. Stasiulytė LRT RADIJO laidoje prisipažįsta, kad po kaulelį narplioja ne tik scenoje įkūnijamų personažų gyvenimą, tačiau ir savąjį. Anot jos, savianalizė padeda jai atrasti ramybę ir išgirsti save.
„Kiekvieną vakarą prieš užmigdama pereinu savo filmą, peržiūriu, kas atsitiko, kaip jaučiausi susitikusi su skirtingomis situacijomis. Kiekvieną kartą bandau kažką išvalyti, kažką suprasti – man patinka toje netvarkoje įvesti tvarką. Mėgstu į tai gilintis su specialistais, siekiu sąmoningumo. Studijuoju „ThetaHealingą“ (meditacijos technika – LRT.lt), todėl moku greitai spręsti situacijas. Pavyzdžiui, susitinku žmogų, kuris man drasko akis, bandau suprasti, kodėl jis mane erzina, ką matau jo atspindžiuose“, – teigia ji.
Anot I. Stasiulytės, stebėdama aplinką ji suprato, kad kituose žmonėse ji pastebi savo pačios atspindį, todėl sąmoningumo ugdymas jai yra neatsiejama kasdienybės ir savęs pažinimo dalis.
„Dažnai artimiausioje aplinkoje atsitinka tokie dalykai: kadangi tavo artimas žmogus tave gerai pažįsta ir jaučia, jis kartoja kažkokius dalykus, kurie tave gali nervinti. Bumbėjimas tave varo iš proto, tu nueini pas specialistą ir jam sakai, kad negali jo pakęsti. Tada tau pasako, kad tai yra tavo atspindys – tu pats sėdi ir bumbi ant to žmogaus. Viskas, kas vyksta mano galvoje, gali vykti ir kito žmogaus realybėje <…>. Mėgstu gyventi laimėje ir ramybėje, jei kažkas man kelia įtampą, noriu ją išvalyti <…>. Viskas veda į nuvalkiotą frazę – pamilk save. Taip yra, turi rūpintis savimi tam, kad galėtum ką nors atiduoti“, – priduria I. Stasiulytė.
Savęs pažinimo kelionė I. Stasiulytės gyvenime prasidėjo dar paauglystėje, nors, kaip sako ji, suprasti savo poreikius ir pamilti save jai pavyko tik gerokai vėlesniame gyvenimo tarpsnyje.
„Nuo šešiolikos pradėjau domėtis, kas darosi su mumis, kokios mūsų galimybės ir kiek galime save gydyti. Susipažinau su kitu pasauliu ir pradėjau juo domėtis. Tuo pačiu gyvenau nesąmoningą gyvenimą – prisigimdžiau vaikų nuo skirtingų vyrų, bandžiau būti tobula, labai stengiausi, bet nemylėjau ir negerbiau savęs klaidingai galvodama, kad tai yra teisinga, turiu save visą atiduoti“, – pasakoja aktorė.
I. Stasiulytė įsitikinusi, kad visos skaudžiausios jos gyvenimo patirtys ją atvedė į komedijos žanrą.
„Kai susitinku su buvusiaisiais, dėkojame už visas nesąmones, kurias kartu išgyvenome, juokiamės iš to ir suprantame, kiek keliavome kartu. Dėl to man labai patinka komedija, nes ji pastatyta ant skausmo. Aš kitaip juokauti nemoku“, – sako I. Stasiulytė.
Juokaudama ant scenos aktorė negalvoja apie auditorijos reakcijas, jai rūpi jos jausmai ir išgyvenimai, kuriuos ji per komediją bando subtiliai paliesti.
„Žmonės krenta iš juoko, kol aš ant scenos verkiu. Dėl ko jie krenta iš juoko? Nes jų kūnas atpažįsta situaciją, į kurią jie būtent taip reagavo. Kiekvienas mano parodijuojamas personažas yra atsakingai sudėliotas, sakau tik tuos žodžius, kuriuos sako jis <…>. Juokaujant svarbu suprasti savo misiją, per juoką galiu atskleisti daug žinučių ir paliesti širdį, tai yra mano giluminė misija <…>.
Didžiausia humoristų klaida yra ta, kad jie bando turėti santykį su žmogumi, kurį jie parodijuoja, tačiau jei tu neturi santykio su juo, tai yra tikra, tu turi įsikūnyti į kitą. Kaip gali eiti ant scenos ir tikėtis, kad tavo pagrindinis vaidmuo yra kažką prajuokinti. Aš mažiausiai galvoju apie juoką“, – LRT RADIJO laidoje įžvalgomis dalijasi I. Stasiulytė.
