Prie staigių permainų priprasti neįmanoma, o norint suvaldyti posūkius, reikia jėgų. Vokalistė Sigita Jonynaitė-Žostautienė šiandien dainuoja ir, atrodo, džiaugiasi gyvenimu. Tačiau jai buvo lemta atlaikyti sunkią dalią. Kūdikio netektis, antro sūnaus gimimas, sutuoktinio žūtis. Likus su dviejų mėnesių naujagimiu ant rankų, šiandien Sigita LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako esanti visai kitokia, o vyro buvimą jaučianti iki šiol.
Nurimus gyvenimo audroms, grupės „Žalvarinis“ dainininkė S. Jonynaitė-Žostautienė vis daugiau laiko kuria. Rašo dainų tekstus, koncertuoja su grupe. Nuo pat mažens gyvenanti muzikos pasaulyje, Sigita prisipažįsta, niekada neturėjo ambicijų būti pirmose gretose.
„Nenorėjau išpopuliarėti greitai ir bet kokia kaina. Gyvenime viską darau lėtai, bet kokybiškai. Aš nelabai mėgstu viešumos, aš intravertė, dėl to aš nelipu į sceną, man labiau patinka būti užkulisiuose, aš labai mėgstu dainuoti studijose ir gražinti kitų dainas, kitiems pridainuodama, negu kažką daryti solo. Gal dabar esu šiek tiek labiau atsidariusi, nei būdavau anksčiau. Anksčiau man visai nieko nereikėjo. Jei noriu dainuoti, tai galiu dainuoti namie. Studija buvo vieta, kur tavęs niekas nemato ir girdi tik savo balsą“, – sako ekspresyvios folkroko muzikos grupės „Žalvarinis“ narė.
Sigita Jonynaitė ir Robertas Semeniukas / J. Šeiboko nuotr.
Sigitos namuose ant palangės gulintis smuikas primena jos mokslus Nacionalinėje Čiurlionio menų mokykloje. Iš Kupiškio kilusi moksleivė devynerių atvyko į sostinę mokytis smuiko meno. Prisimena, nebuvo pavyzdinė mokinė, nepatiko tvarka moksleivių bendrabutyje, tačiau muzika ir noras dainuoti buvo didesni prioritetas nei mokslai.
„Mano grojimas mane ir tempė visą laiką, – įsitikinusi pašnekovė. – Mano specialybės mokytojai visą laiką eidavo ir šnekėdavo su kitais mokytojais: „Gabi mergaitė, gabi mergaitė…“ Tai vaikus iš tikrųjų tempia, kažkaip padeda jiems. Mokytojai visą laiką buvo geranoriški ir norėjo padėti.“
Nors mokytojai padėjo, visgi Sigita metė smuiką ir mokslus menų mokykloje. Tiesa, vėliau laidos herojė baigė džiazo dainavimo studijas, dalyvavo pirmajame muzikiniame realybės šou. Su šypsena prisimena tuomečius prodiuserių siūlymus.
„Iš manęs norėjo blondinę padaryt, – juokiasi dainininkė. – Sakė, kad krūtys per mažos, reikės padidinti ir turėsiu dainuoti ne tai, ką norėsiu. Na man tie pasiūlymai nepatiko, čia ne man, ne mano… Netgi „Olialia pupyčių“ atrankoje siūlė man dalyvauti.“
„Žalvarinis” / L. Varanausko nuotr.
Tačiau „Olialia“ Sigitos nesugundė. Ji mieliau džiaugiasi galimybe dainuoti scenos žvaigždžių užnugaryje. Daugiau nei šešiolika metų Sigita – pritariančioji dainininkė, pasirodanti scenoje su Marijonu Mikutavičiumi. Viename iš Marijono koncertų Sigita susipažino su muzikantu, bosistu Domu Žostautu. Įdomumas tas, kad tąsyk ją ir aplankė keista intuicija.
„Viename Marijono koncerte bosistas groti negalėjo, tad grojo Domas, mano paskutinis vyras. Kažkaip aš jo visai nepažinojau, o tuo metu turėjau kitą partnerį su kuriuo šiek tiek konfliktavome vaikų klausimais. Mano vyriausiam sūnui buvo šešiolika, aš norėjau daugiau vaikų, o jis labai nenorėjo. Tai buvo pagrindinė mūsų šeiminė problema. Vaikų klausimas man vis kirbėjo.
Taigi kai iš koncerto su Domu kartu važiavome autobusiuke namo, aš tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau pro langą, šnekučiavomės ir staiga išgirdau balsą, kuris man pasakė: „Domas.“ Vieną tokį žodį, vardą. Tai nebuvo mano balsas, aš tik susigriebiau dar paklausti, kodėl jis. Jo nepažinojau, jis man nepatiko, bet supratau, kad tai kažkas apie vaikus“, – keistą nutikimą pasakoja vokalistė.
Sigita Jonynaitė-Žostautienė / LRT stop kadras.
Tačiau prireikė net trejų metų, kol Sigita vėl susitiko su Domu. Dainininkė prisijungė prie folkloro muzikos grupės „Žalvarinis“, kurioje bosine gitara jis ir grojo. Tarp judviejų įsiplieskė jausmai, nors santykių pradžia buvo komplikuota.
„Mes nebuvome laisvi žmonės, mes tikrai sunkiai skyrėmės su savo antrosiomis pusėmis. Iniciatyva būti kartu buvo mano – gal jisai nebūtų drįsęs draskyti mano šeimos lizdo.
Bet aš neįsivaizduoju gražesnių santykių nei mano su Domu, mes tiesiog buvome vienas kitam, stengiamės vienas dėl kito. Ir mes taip gyvenome ketverius metus. Net patys stebėjomės, kaip mums taip gaunasi, neturime kažkokių konfliktų, nebent buitinių, smulkių. Gal mes buvome gerokai apšlifuoti prieš tai turėtų santykių?, – spėlioja moteris. – Atėjome vienas pas kitą išauklėti, subrendę tokiam gražiam santykiui.“
Domas Žostautas / R. Šeškaičio nuotr.
Kai po kelių mėnesių Domas pasipiršo Sigitai, praėjus devyniems mėnesiams nuo pažinties pradžios, abu ir susituokė. Netrukus pradėjo lauktis pirmagimio, tačiau porą aplankė netekties skausmas.
„Tiesiog mistiškai pačiam gale kažkokia komplikacija buvo ir vaikelis staiga išėjo. Tiesiog negali patikėti, kad tai vyksta. Visą laiką stengiesi susigrąžinti tai, kas ką tik tau išslydo pro pirštus. Buvo labai sunku.
Žinoma, ne tik mamai sunku, bet ir tėčiui, mums abiem buvo didžiulis šokas, mes tiesiog susikabinome ir kartu išėjome – mes buvome ką tik susipažinę, tačiau mūsų santykiai įgavo tokį gylį, kad mes, atrodė, kartu esame jau dešimt metų“, – sunkius prarasto vaiko išgyvenimus prisimena S. Jonynaitė-Žostautienė.
Po sunkaus išgyvenimo, po trejų metų Sigita vėl pradėjo lauktis. Prisimena, patirtis padiktavo vidinio nerimo, tačiau viskas klostėsi gerai.
Sigita Jonynaitė-Žostautienė su vyru Domu Žostautu / Asm. arch. nuotr./LRT stop kadras.
Sūnus į Sigitos ir Domo namus atnešė laimės ir džiaugsmo. Tačiau Sigita juokaudama prisimena, jos vyro aistra sklandymui buvo didesnė nei muzikai. Su dviejų mėnesių sūnumi sutuoktiniai išvyko į Slovakiją, į sklandymo varžybas. Sigita niekada nepamirš tos lemtingos dienos…
„Naktį prieš tai jis paėmė sūnų Vytį ir jis užmigo ant jo. Vytis taip miegodavo tik pas mane. Vyras labai svajojo, kad ir pas jį sūnus taip galėtų užmigti. Tada Domas tyliai pasakė: „Niekada negalėjau patikėti, kad jisai taip gali ant manęs užmigti“, – paskutinę jaukią naktį kartu prisimena Sigita. – Paskui ryte atsikėlėme, jis labai skubėjo. Aš tik spėjau jam pro duris bėgant pasakiau gero skrydžio ir viskas.“
Sigita Jonynaitė-Žostautienė su vyru Domu Žostautu / Asm. arch. nuotr./LRT stop kadras.
Nuo atsisveikinimo įvykiai rutuliojosi labai greitai. Kaip įprasta Sigita su sūnumi išvyko į aerodromą. Tačiau atsitiko taip, kad danguje Domas susidūrė su kitu sklandytuvu ir abu pilotai žuvo.
„Sėdėjau automobilyje, maitinau Vytį. Vienas mūsiškių sklandytuvas jau nusileido, juo skridęs Andrius priėjo prie manęs ir paklausė, kur Domas. O aš nežinojau“, – prisimena grupės „Žalvarinis“ atlikėja, netrukus ji sulaukė žinios, jog jos vyras žuvo.
Klaidą padarė lenkų pilotas. Dabar Sigita sako, tokią avariją būtų galima sulyginti automobilio išvažiavimui į priešpriešinę eismo juostą. O tuomet ji negalėjo patikėti, iki paskutinės minutės manė, jog tai klaida. „Po to matau, kaip ateina Andrius <…> Jis artėja, artėja ir man darosi labai neramu. „Aš nežinau kaip tau pasakyti, nežinau kaip tau pasakyti… žuvo tavo Domas“, – pasakė jis. Aš tiesiog pasiutau, pradėjau rėkti ant jo: „Ką tu man pasakoji? Kodėl tu man sakai? Iš kur tai žinai iš viso?“ Vis dar negalėjau priimti, kad taip galėjo nutikti.
Sigita Jonynaitė-Žostautienė / LRT stop kadras.
Po to girdžiu Andrius skambina į Lietuvą, kažkam sako: „Žuvo Domas.“ Girdžiu tą „žuvo Domas“ ir tiesiog noriu rėkti“, – sunkius išgyvenimus prisimena viena su sūnumi likusi Sigita. Netrukus organizatoriai patvirtino, kad žuvo abu pilotai.
Pasak Sigitos, jos paskutinis noras buvo savaip atsisveikinti su gyvenimo meile. „Aš norėjau greičiau jį pamatyti, labai reikėjo to mūsų atsisveikinimo, pamatyti jį. Norėjau jį nuprausti, aprengti, atsisveikinti. Ir labai džiaugiuosi, kad man tai leido padaryti, nors tai buvo neįprastas prašymas.
Mane perspėjo, kad jis patyrė didelę galvos traumą, ar tikrai noriu jį pamatyti. Nieko ten nebuvo, jis buvo labai gražus. Aš visą laiką galvojau apie jį. Mažiausiai galvojau apie savo išgyvenimus. Ne aš išėjau, jis išėjo.
Jaučiau jo paniką, jaučiau, kaip jam buvo netikėta, taip pat kaip ir man. Jis jautėsi lygiai taip pat kaip aš. Tiesiog tarp mūsų atsirado siena. Ir aš taip gerai tą ploną sieną, jį jaučiau. Žinau, kad jis yra čia su manimi tame kambaryje. Aš visą laiką su juo kalbėjausi, kalbėjau, sakiau, kad viskas bus mums gerai, kad jisai gali būti ramus, mes tikrai kažkaip pasirūpinsime viskuo“, – jausmingai išgyvenimus perteikia vyro netekusi moteris.
Sigita Jonynaitė-Žostautienė su sūnumi Vyčiu / Asm. arch. nuotr./LRT stop kadras.
Sigita, likusi ant rankų su dviejų mėnesių sūnumi Vyčiu, su mirusiu sutuoktiniu kalbėjosi ne dieną, ne dvi, o kelis mėnesius. Praėjus daugiau nei pusantrų metų po vyro mirties, Sigita neslepia nesileidusi į proto vingrybes ir savigailą.
„Ir paverkiu iki tam tikros ribos, tik svarbu, kad manęs neprarytų ašaros, – sako viena sūnų auginanti mama. – Aš niekada nesijaučiau, kad man reiktų kažkokios psichologinės pagalbos. Va, kai vaikelis išėjo, aš jaučiau tokią tamsą […] Kai Domas išėjo, aš taip šviesiai jaučiausi visą laiką, tarsi jis mane globoja, yra visą laiką šalia. Taip stipriai jaučiausi apie metus, dabar tai pradeda slopti, ta kasdienybė darosi įprastesnė. Pripratau prie tų stipresnių spalvų, ryškesnių jausmų, viskas man pasidarė žymiai ryškiau, tas filtras, kuris dengė mano širdį, tiesiog ištirpo.“
Pasak Sigitos, liko ne tik sūnus Vytis, mylimojo daiktai, bet ir kartu su juo kurtos dainos, kurias moteris suguldė į paskutinį mini albumą. Sakoma, kad muzikantas gyvena tol, kol skamba jo dainos. Įveikę likimo mestus iššūkius, tampame stipresni ir sąmoningesni. Sigita tuo tiki ir šiandien labiausiai koncentruojasi į sūnaus auklėjimą.
