Štai kas nutinka žmonėms, kurie neina išpažinties: įspėja visus Lietuvos gyventojus

Daugeliui žmonių išpažintis vis dar siejasi tik su didžiosiomis religinėmis šventėmis arba ypatingais gyvenimo momentais. Tačiau Katalikų bažnyčia tikinčiuosius ragina į šį sakramentą žvelgti ne kaip į pareigą, o kaip į galimybę nuolat peržiūrėti savo gyvenimą, santykius su kitais ir patį save. Kodėl svarbu reguliariai eiti išpažinties, kas nutinka žmogui, kuris visiškai atsisako šio sakramento, ir kada tikintysis turėtų susilaikyti nuo Šventosios Komunijos?

Apie tai, kaip išpažintis padeda žmogui atpažinti savo klaidas bei kodėl nuodėmė nėra tik dideli nusikaltimai, naujienų portalui tv3.lt pasakoja Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas Mindaugas Šlaustas.

Atskleidė, kaip dažnai reikia atlikti išpažintį

Pasak kunigo, išpažinties esmė nėra tik ateiti pas kunigą ir išvardyti savo klaidas. Tai yra kur kas gilesnis žmogaus vidinio pasaulio peržvelgimas, nuodėmės suvokimas ir noras keistis.

„Bažnyčia savo mokyme sako, kad žmogus bent kartą metuose, apie Velykas, turėtų atlikti išpažintį. Tačiau žmogus yra raginamas ją atlikti dažniau“, – sako M. Šlaustas.

Paklaustas, kaip dažnai reikėtų eiti išpažinties, jis patikslina, kad konkretaus skaičiaus nėra, tačiau dvasinėje praktikoje dažnai kalbama apie kartą per mėnesį.

„Aišku, jeigu nusidedi ir padarai kažkokią sunkią nuodėmę, pavyzdžiui, neištikimybės nuodėmę, tada jau reikia eiti kuo greičiau išpažinties“, – aiškina jis.

Kunigas priduria, kad žmogus dažnai prisimena tik labai dideles klaidas, tačiau kasdieniai pasirinkimai taip pat gali daug pasakyti apie žmogaus santykį su Dievu ir aplinkiniais.

„Kas dabar žino, kas įvyko tau prieš pusę metų ar septynis mėnesius? Žmogaus atmintis labai trumpa. Aišku, kur jau yra kažkokia sunki nuodėmė, ją prisimename, bet dažnai žmonės galvoja: „Aš šiandien nenužudžiau, nepavogiau, tai kodėl turėčiau eiti išpažinties?“ – teigia kunigas.

Jo teigimu, nuodėmė nėra tik konkretūs dideli poelgiai. Ji gali atsispindėti ir žmogaus santykyje su artimaisiais, aplinka ar pačiu savimi. Kunigas taip pat pateikia ir pavyzdį, kad žmogus gali kenkti pats sau.

„Jeigu, pavyzdžiui, aš gyvenu gyvenimą, kuris žaloja mano sveikatą, tai taip pat yra tam tikras nusikaltimas prieš save ir Dievo įsakymo pažeidimas, nes sakoma „Nežudyk“. Tai nebūtinai reiškia tik tiesioginį veiksmą.

Tai gali būti ir tavo santykis su žmogumi – kai jį skaudini, neatlieki savo pareigų, nemoki atleisti, nešiojiesi pyktį savo širdyje. Visa tai griauna žmogų“, – aiškina jis.

Atskleidė, kas nutinka, jei retai einama išpažinties

Pasak M. Šlausto, žmogui svarbu reguliariai sustoti ir įvertinti savo veiksmus, nes priešingu atveju galima pradėti tam tikrų dalykų nebelaikyti blogiu.

„Išpažintis nėra vien tik nuodėmių išsakymas. Tai nėra atėjimas pas kunigą ir tiesiog išvardijimas: „padariau tą, padariau tą“. Esmė yra išpažinti nuodėmes, jas suvokti, gailėtis dėl jų“, – sako jis.

Kunigas pabrėžia, kad retai einant išpažinties gali būti sunkiau pastebėti savo klaidas: „Jeigu žmogus retai eina išpažinties, jis nesusiformuoja to santykio suvokimo, tikrosios išpažinties prasmės“.

Jo teigimu, išpažintis yra ne tik atleidimo gavimas, bet ir vidinis žmogaus gydymas.

„Kiekviena nuodėmė mus sužeidžia, mūsų sielą. Dievas savo meile, per gailestingumą ir atleidimą, gydo žmogų“, – sako kunigas.

Kada galima priimti Komuniją, o kada reikėtų susilaikyti?

Kunigas paaiškina, kad ne kiekvienu atveju tikintysis turėtų priimti Šventąją Komuniją. Anot jo, jeigu žmogus yra padaręs sunkią nuodėmę, nuo Komunijos reikėtų susilaikyti.

Vis dėlto, anot dvasininko, ne kiekviena kasdienė klaida reiškia, kad žmogus negali priimti Komunijos.

„Jeigu ten nusikeikei, supykai, įsivėlei į kažkokias kasdienes apkalbas, pritrūko kantrybės, bet tai nebuvo kažkoks didelis pykčio protrūkis ir žmogaus stipriai neįskaudinai – tada kiekvienose Mišiose pradžioje yra atgailos aktas“, – teigia M. Šlaustas.

Tačiau sąmoningas sekmadienio Mišių nelankymas, anot jo, yra kitokia situacija. Kunigas pabrėžia, kad svarbu atskirti situacijas, kai žmogus negali dalyvauti sekmadienio Mišiose dėl objektyvių priežasčių, ir atvejus, kai jis sąmoningai atsisako šios pareigos.

„Jeigu žmogus sąmoningai sekmadienį neina į bažnyčią – ne todėl, kad serga, yra kelionėje ar neturi galimybės, bet tiesiog nededa pastangų nueiti – tada jis pažeidžia Dievo įsakymą. Juk pasakyta: „Sekmadienį švęsk“.

Pasak jo, sekmadienio Mišios svarbios ne tik dėl asmeninio tikėjimo, bet ir dėl ryšio su bendruomene.

„Sekmadienio Mišios yra ne tik asmeninė malda, bet ir buvimas kartu su bendruomene, bendros maldos ir Dievo žodžio klausymasis“, – pabrėžia M. Šlaustas.