„Jei nesi prie stalo – esi garnyras“ – siunčia skaudų signalą Lietuvai (10)

Lietuvoje, pasak Vilniaus universiteto istoriko profesoriaus Alfredo Bumblausko, „dvejetukininkai“ pešasi su „trejetukininkais“.

Jeigu jau istorikai nelabai gali paaiškinti, kas vyksta pasaulyje, tai kas gali?

A. Bumblauskas: Labai sunkus klausimas. Aš nebežinau, kas gali. Gal psichologai, nes jau viskas, paaiškėja, kad jeigu žmonija nėra pasiruošusi neatėjimui į valdžią. Tokia garbinga nacija sugebėjo patikėti Hitleriu, Vokietija tarp pirmo ir antro karų. Aš visada stebėdavausi, kaip protingi žmonės, vokiečiai, garbingiausia nacija, pagimdžiusi Bachą, Hendelį, nepatikėjo.

Pasaulio bamba jau, turbūt, net nebe Niujorkas, kaip Fernando Brodelio modelis, o Los Andželas. Los Andželas: Silicio slėnis ir Holivudas. Kas netiki Silicio slėniu, tai bent jau Bradu Pittu ar Andželina Džoli, jų gyvenimas yra vos ne tiek pat žinomas kaip Vilniaus kaimyno. Ten pasaulio bamba nusikėlė.

Mes apskritai nieko negalėjome išprognozuoti, kad ateis neprognozuojamas žmogus. Kartais galvoji, gal teatrologai gali ką nors pasakyt? Kodėl Hitleriu patikėjo? Geras artistas? Trumpas gal yra geras artistas? Blefuoja paprastai su klounada susiję. Karnavalinė kultūra yra. Kai juokdarys keičiasi vietomis su realiuoju valdovu. Kažkodėl man nebėra protingų išeičių ir nieko negali protingo pasakyti, kai pradedi žiūrėti, ar čia nėra karnavalas.

Neaišku kuo tas karnavalas pasibaigs ir kas du mažomis valstybėmis bus, ar ne?

A. Bumblauskas: Atkreipkite dėmesį, ką Kanados premjeras pasakė. Jeigu nesi prie pietų stalo, tai esi prie garnyro. Nu taip. Aš žaviuosi, kad Kanada taip sugalvojo. Kanada ir man padarė milžinišką įspūdį, kažkodėl daug solidžiau atrodė viskas negu Amerikoje. Kanados šalis yra neišpasakytai įdomi, garbinga, 35 milijonai lyg, o gamina viską, nuo parfumerijos iki tankų. Visur yra kariavę dėl to, kad britų karalienė jiems yra jų karalienė.

Įdomi šalis. Aš buvau labai nustebęs, Kanadoje yra antikomunizmui skirtas memorialas, ko Amerikoje lyg nėra. Domėjosi, iš kur jis atsiradęs. Didžiulė diaspora yra ukrainiečių. Yra rimta tautinė mažuma Kanadoje, kuri sugebėjo pranešti Kanadai. Įsivaizduokite, jeigu premjeras žino Havelą, sugeba Vaclavą Havelą interpretuoti.

Dar gilu yra, kai pasako, kad mes šiek tiek vaidinome po antro pasaulinio karo. Man seniai buvo kilę įtarimas, o tai kaip mes gyvename? Iš kur tarptautinė teisė? Jeigu tebeegzistuoja ne tik Miuncheno suokalbio palikimas, kurį išgelbėjo Čerčilis, bet ir pats Čerčilio kompromisas su Stalinu Jaltoje ir Niurnberge. Didysis banditas, susijęs su holodomoru ir visais kitais gulagais. sėdi prie bendro stalo ir svarsto apie tarptautinę teisę. Tai yra dviprasmybė, ji nedavė man ramybės. Kanados premjeras atviru tekstu pasakė: „Mes maivėmės, kad egzistuoja visuotinė tarptautinė teisė, nes buvo atsisėdę.“<…>

Dažnai matau klausimą, ar Lietuva dar turi Amerikos saugumo garantijas? Šiandien, turbūt, niekas negali į šitą klausimą atsakyti.

A. Bumblauskas: Ką dabar atsakyti tam žmogui? Tarkime, turi, ką darom? Tarkime, neturi, ką darom? Bet kuriuo atveju reikia ir džiaugtis, kad Baltijoje, šalia yra beveik visi draugai, NATO yra ir Suomija, ir Švedija, kad Gotlandas buvo potenciali galimybė. Man sakė ambasadorius Rinkevičius, kad ten galėjo atsirasti NATO vadavietė.

Po Linkevičiaus papasakojimų supratau, kad veikia formatas 5 plius 3: penki „nordikai“ ir trys „baltikai“. Tarp kitko, šitas formatas neprieštarauja tam, kad esame Vidurio Europoje su Lenkija. Lenkija ir Vokietija yra pagrindinė jėga. Tarp kitko, su Vidurio Europos idėja, jeigu šitas regionas toliau tvirtintųsi. Žinoma, tuoj prisiminsime, kad už to slypi Juzefo Pilsudskio ūsai. Pusė lietuvių persigąstų, nes dar šiandien dalis nemėgsta Pilsudskio, bet juk ta idėja ir buvo, kad sukurti galią, kuri būtų tarp vokiško ir maskvietiško pasaulio.

Ta lenkiška galia Lietuvai irgi visokių minčių kelti.

A. Bumblauskas: Būtent. Aš sutinku, kad visada yra kas nors, kas piktnaudžiauja galia, bet aš kažkodėl noriu tikėti, kad Lenkijos užsienio reikalai 90 metais parodė, kad jie klauso Jurgio Giedraičio. O jis 50 metų kartojo tai, kas nepatiko Londono egzilinei vyriausybei, kuri nepripažino kovo 11-osios, nes pasakė, kad Lenkijos sienos rytuose yra Rygos sutarties sienos iš 21 metų, Vilnius lenkų.

Giedraitis visą laiką kartojo, kad Lenkijai reikės atsisakyti sentimentų ir turėti draugus. Ukraina kaip draugas nebus be ukrainiečiams priskirto Lvovo, o Lietuva nebus Lenkijos draugė be Vilniaus. Kartojo ir nuėjo į „dangų“. Aš tikiu, kad Jurgio Giedraičio pasakymas, jog Lenkija turi būti didelė ne tik galiomis, bet ir įsipareigojimais. Aš paprastai sakydavau, kad ir amerikiečių didvalstybiškumas yra neimperialistinis.

Ne tik galios, bet ir dideli įsipareigojimai. Tai kažkiek sušvelnindavo iš Rytų girdimą frazę: „Pasaulio žandaras“. Nu, laba diena. Žandaras, bet kitoks žandaras, negu Rusijos žandarmerija atvykusi su Suvorovu į Alpių kalnus prieš Napoleoną. Kitokie tie imperializmai yra. Aš turėjau viltį, kad Giedraitis čia pataikė. Žinoma, tuoj pat paaiškėja, kad žmonijos godumas ir kvailumas yra neišpasakyti. Einšteinas yra teisus. Visata ir žmogaus kvailumas yra begaliniai. Dėl pirmo dar abejoju, o dėl žmonių kvailumo beveik garantuotas.

Kiek laiko tas pasaulis gali persibalansuoti iki vėl stabilaus periodo?

A. Bumblauskas: Bijočiau kažką pridurti. Suomija apskritai yra mums pavyzdinė šalis. Kažkada, prieš kokius 20 metų, aš Suomijoje klausiau: „O kodėl pas jus nėra antirusiškos propagandos?“. Jis sako: „Negali būti pas mus.“ Sakiau, kad atsiras, kaip ir pas mus atsiranda pusgalvių tokių, kurie tyčia erzina. Gudriai man vienas suomis atsakė: „Pas mus lyg tik 3 proc. jaunuolių renkasi alternatyvą karinei tarnybai.“ Suomiai yra pasiruošę kariauti, jau tada buvo be jokių šūkių.

Pas mus visas garas ant švilpuko. Užuot mes poligonus kūrę, kariuomenę tvirtinę, šaulių sąjunga su pagarba laikę, rėkaujame kaip durniai. Nu ar ne taip yra? Suomiui ir švietimo sistema yra pavyzdinė, lietuviai po šiai dienai „ubagai dvasios“ liko. Visą laiką sakau, jeigu reikia pavydėti, tai pavydėkime ne lenkams. Mes lenkams pavydėdavome visą gyvenimą. Mane mokė, kad reikia daryti istoriją taip, jog neatrodytų, kad lenkai mus lenkia. Nu kaip jie mūsų nelenkė, jeigu 400 metų anksčiau krikštą priėmė?

Čia tokia abėcėlė net galėtume sakyti, palikime tą Lenkiją šone. Suomijoje nacijos dar nebuvo XVI amžiuje. Suomija yra pirma dabar, kažkur labai aukštai nukilo. Estai išlindo kaip Suomijos mokiniai ir jų mokykla, aštuntos klasės rezultatai yra septinti pasaulyje ir pirmi Europoje. Va, mielieji lietuviai, kur reikia žiūrėti, ne kaimiečių filosofijas ir muštynes visokias.

Ar bėdos, karo atveju mes paliksime šalį? Tokio klausimo nesu girdėjęs iš Suomijos, šauktinių rezervistų skaičius ten įspūdingas.

A. Bumblauskas: Kodėl mes negirdime tokio šūkio, kad mokinkimės iš estų? Ambicijos neleidžia: „Jos valstybingumo neturėjo.“ Nu, laba diena. Kauno Lietuva su LDK valstybingumu trūkinėja, nelabai naujoji Lietuva mokėsi iš LDK istorijos. Dėl to nematau, kad mes būtume buvę kuo nors geresni iš starto pozicijos, ypatingai 20 amžiaus pradžioje palyginus su estais ar latviais. Dabar reikia pavydėti, visi turi mokytis iš estų.

Jei reiktų išsirinkti, koks būtų vienintelis dalykas, kurį labiausiai norėtumėte pakeisti Lietuvoje?

A. Bumblauskas: Norėčiau, kad atsirastų žmonių, kurie kitaip mąsto, bet drąsu yra polemizuoti. Kad žiūri į tą žmogų ir sakai: „Tu esi mano priešas, apsikeiskime pozicijomis.“ Ar sugebėsi tu mano pozicijai apsiginti? Kiek argumentų turėsi? Kiek laiptelių ir kiek atlaikysi? Kiek aš tavo atlaikysiu? Aš labai norėčiau, kad lietuviai mokėtų taip debatuoti.

Labai prasminga mintis. Man teko būti vienoje mokykloje, ten debatavo vieni su kitais. Lygis visai geras, galėčiau tuos žmones į laidas kviesti.

A. Bumblauskas: Aš noriu viltis. Tomas Okmanas mūsų studentas tarp kitko. Aš prieš 10 metų jiems paskaitą skaičiau ir sakiau, kad lietuvybė nėra vien „Jievaro tiltas“, dainų šventės ir tautinės juostelės. Tai yra rimtas darbas, sugebėjimas tapti, įsisavinti pasaulio idėjinį palikimą savyje, kad Lietuva būtų turtinga idėjomis.

Drąsiai ėjau užstoti LRT reikalų pas kultūrininkus. Mačiau daug jaunimo ir jis buvo šviesus. Vos praeiti galėjai Gedimino prospektu. Man kažkodėl oponentai tokie neatrodo. Man atrodo ten žymiai daugiau prasčiokų. Prasčiokas yra šiek tiek baudžiauninkas, o baudžiauninkas yra šiek tiek negalvojantis. Šviesūs žmonės, visada iš akių matai, ar galvoja, ar ne. Pažymius, hipotezę iškart turi.

Aš tikiu, kad mūsų jaunimas yra šviesus, kartais, aišku, „tik tokinis“, daug knygų gal nebeskaito, bet yra šviesus ir nori matyt ateitį. Jeigu toks jaunimas nugalės Lietuvoje, tada viskas bus gerai. O ne senimas, senimas šiuo atveju ne senjorai. Senjorai yra garbinga profesija, o ne senimo pažiūros. Tada mums bus šansas mokytis iš estų ir lygiuotis į Suomiją.