Būdama vos 12-os ji tapo jauniausia mama šalyje: atskleidė, kaip gyvena dabar (4)

Būdama 32-ejų Tressa Middleton vis dar yra jauna moteris, tačiau pati taip nesijaučia. „Esu pasenusi anksčiau laiko, – sako ji, – jaučiuosi kaip senutė.“ Žinoma, ji yra išsekusi – taip, kaip būtų išsekusi bet kuri moteris, auginanti keturis mažus vaikus. Jos glėbyje guli vos trijų mėnesių sūnelis. Jo sesutėms – aštuoneri, ketveri ir dveji.

Tressa atvirai pasakoja apie sunkumus, kai tenka derinti bemieges naktis, plaukimo pamokas ir plastikinių čiuožyklų surinkimą sode. Įprasta motinystė? Ir taip, ir ne.

Nes Tressa Middleton nėra įprasta motina. Lygiai prieš 20 metų ji įrašė savo vardą į istoriją kaip jauniausia gimdyvė Didžiojoje Britanijoje. Pastojusi vienuolikos, ji pagimdė 2006 m. birželį, būdama vos 12 metų, rašoma dailymail.co.uk.

Skandalingas nėštumas, sukrėtęs visą šalį

Jos istorija ir ją lydėjusios šokiruojančios nuotraukos – su pūpsančiu pilvuku, o vėliau su kūdikiu ant rankų – atsidūrė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, sukeldamos audringas diskusijas apie tariamą šalies moralinį nuopuolį.

Tas vaikas, kurį šiandien vadinsime Annie, buvo atiduotas valstybės globai (kaip ir pati Tressa, kuriam laikui), o galiausiai – įvaikintas. Iki šiol skaudina tai, kad šią istoriją spaudai pardavė jau mirusi Tressos motina, pati žinojusi tik dalį tiesos.

Tuometinė versija skambėjo taip: Tressa vakarėlyje padaugino alkoholio ir pastojo. Taip ji visiškai nepelnytai tapo visos šalies problemų ir „tautos nuopuolio“ simboliu.

Tik 2010 metais, kai Tressa davė interviu leidiniui „Daily Mail“, viešumon iškilo kur kas baisesnė tiesa.

Kraupi tiesa iškilo po ketverių metų tylos

Niekada nepamiršiu, kaip ji palūžo ir pravko, kai paaiškėjo tikrieji faktai. Pasirodo, Tressa nuo septynerių metų patyrė savo vyresniojo brolio Jasono seksualinę prievartą. Kūdikis buvo jo.

2009 metais brolis buvo nuteistas ketveriems metams kalėjimo.

Kodėl Tressa apie tai nešaukė visa gerkle? Dėl tos pačios priežasties, kodėl tyli daugelis šeimoje prievartą patyrusių aukų. Lojalumas šeimai. Baimė sugriauti esamą tvarką. Tiesiog paralyžiuojanti baimė.

Reikia pripažinti, kad vėliau Tressa pasistengė pati susigrąžinti savo gyvenimo kontrolę. 2015 metais buvo išleista jos biografinė knyga „Tressa: 12-metė mama“.

Ją skaityti vis dar sunku – tai sukrečiantis pasakojimas apie vaikystę, kurioje dominavo ne tik prievarta, bet ir priklausomybė nuo narkotikų bei alkoholio. Iš tokios vaikystės sukurti laimingą gyvenimą atrodo beveik neįmanoma.

Heroino liūnas ir netikėtas išsigelbėjimas

Kurį laiką Tressa iš tiesų atrodė visiškai praradusi save. Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje ji įsisuko į tą patį narkotikų liūną, kuris sugriovė jos tėvų gyvenimus. Ji ir jos partneris Darrenas Youngas, su kuriuo ji ką tik buvo pradėjusi draugauti, kartu vogdavo iš parduotuvių, kad vėliau galėtų įsigyti daugiau narkotikų.

„Keista, kad mes dar gyvi, – šiandien prisipažįsta ji, – dabar aš mieliau mirčiau, nei grįžčiau į tokį gyvenimą.“

Kaip jai pavyko iš viso to išsigelbėti? Atsakymas slypi Tressos vaikuose.

Ji su pasididžiavimu juos pristato. Mergaitės – tikros mamos kopijos. Arihannai – aštuoneri, Harlow – ketveri, Freyai – dveji. Šeimą papildė sausį gimęs sūnus Keirenas.

„Atsisakėme narkotikų tą pačią akimirką, kai 2016 metais sužinojau, kad laukiuosi Arihannos, – aiškina ji, – aš visada norėjau būti mama. Ir neketinau duoti vaiko teisių tarnybai jokios priežasties atimti iš manęs dar vieną kūdikį.“

Nors vaikai suteikė jos gyvenimui prasmę, daugiau atžalų ji teigia nebeturėsianti. „Po Keireno gimimo paprašiau mane sterilizuoti, – sako ji, – ir nesupraskite klaidingai, aš myliu savo vaikus, bet daugiau tiesiog nebegalėčiau pakelti.“

Ankstyvo nėštumo pasekmės ir baimė dėl dukrų

Gali būti, kad dar vieno nėštumo nebepaneštų ir jos kūnas. Ankstyvas nėštumas paliko ilgalaikių fizinių pasekmių: „Kadangi Annie pagimdžiau būdama tokia maža, mano šonkaulių lankas išsiplėtė į išorę ir toks liko. Esu tam tikra prasme deformuota.“

O kaip ji su viskuo susitvarko emociškai? Turėtų būti baisu auginti mergaites, iš kurių vyresnioji jau artėja prie to amžiaus, kada pati Tressa pastojo.

Ji linkteli: „Kai buvau Arihannos amžiaus, brolio prievarta jau buvo prasidėjusi, – sako ji, – ir ne tik jo viebo. Mūsų gatvėje gyveno du vyrai, kurie ruošdavo šventines platformas miesto paradui. Mes, vaikai, įlipdavome į jas, o jie su mumis darydavo baisius dalykus. Tai buvo vaikų tvirkinimas. Brolis nebuvo pirmasis, kuris mane skriaudė.“

„Dabar, kai Arihanna sulaukė to amžiaus, tai viena didžiausių mano baimių, ypač todėl, kad ji neturi jokio savisaugos jausmo, nejaučia jokių baimių. Svarstau į jos batą įdėti sekiklį. Bet pasakysiu atvirai – jei kas nors nuskriaus mano mergaites taip, kaip buvau nuskriausta aš, aš tikrai sėsiu į kalėjimą už nužudymą“, – neslepia moteris.

Dabar ji turi ir sūnų. Čia net nereikia garsiai įvardyti baisiausių minčių. Ji purto galvą: „Tai, kas nutiko man ir mano broliui, mano šeimoje niekada nepasikartos. Ši mintis visada kirba galvoje, bet tai yra dalykas, kurio aš niekada neleisiu. Toks mano darbas.“

Vaikystė baisiame skurde: vanduo iš klozeto ir mamos grasinimai

Nuo ko pradėti Tressos istoriją? Pasakojant ją reikėtų grįžti į pačią pradžią.

Ji su broliais ir seserimis užaugo visiškame skurde Škotijoje, kur smurtas buvo kasdienybė. Ji prisimena, kaip tėvas mušdavo motiną. Ji nepamena, kada pirmą kartą pamatė mamą girtą ar vartojančią narkotikus, nes anot jos; „Tai vyko nuolat.“

Šeimą jau puikiai žinojo socialiniai darbuotojai, kurie nuolat sukiojosi aplinkui „su savo dirbtinėmis šypsenomis ir užrašų lentelėmis“.

Tressa su broliais ir seserimis nuolat keliaudavo į vaikų globos namus ir vėliau būdavo grąžinami atgal. Ji sako, kad iki šiol juokauja su jaunesne seserimi Dionne apie laiką, praleistą tuose pačiuose globos namuose. Dionne buvo kūdikis, vis dar gėrė iš buteliuko, o Tressai turėjo būti kokie treji metai. Nesugebėdama prisikviesti suaugusiųjų ir būdama per maža, kad pasiektų vonios kriauklę, Tressa pripylė vandens į buteliuką tiesiai iš klozeto.

„Mes vis dar iš to juokiamės“, – sako ji.

Būdama ketverių ar penkerių ji buvo grąžinta motinai, tačiau septynerių vėl atsidūrė globoje. Vėliau vėl buvo grąžinta. Šeima ne kartą keitė gyvenamąją vietą Edinburge ir Vakarų Lotiane; vienu metu teko gyventi nakvynės namuose, kuriuos ji prisimena dėl to, kad mama užrakindavo duris dviem užraktais, norėdama apsaugoti vaikus nuo laiptinėje tykančių įtartinų asmenų.

Tačiau net ir tada didžiausias pavojus tykojo pačioje šeimoje. Vyresnis Tressos brolis Jasonas, už ją vyresnis penkeriais metais, jau buvo pradėjęs ją prievartauti, perspėdamas, kad bus blogai, jei ji kam nors pasakys. Kraupiausia, kaip ši kraujomaiša ir prievarta persipindavo su kasdienybe. Ji prisimena vieną kartą, kai brolis ją išžagino, o iškart po to per televizorių rodė muzikinį šou „X Faktorių“, ir jie kartu vakarienei valgė žuvų pirštelius.

Jai buvo vos 11, kai staiga pradėjo pykinti nuo acto kvapo – tada ji suprato, kad laukiasi. Mėnesinės jai buvo vos prasidėjusios. Pirmiausia ji pasisakė draugei, po to tetai. Motinos reakcija buvo baisi – ji puolė Tressą vaikytis po namus, rėkdama ant jos. 

Savo knygoje ji prisimena motinos žodžius: „Bėk, tu maža kale, aš tave užmušiu.“

Motina manė, kad kūdikio tėvas yra kitas vaikinas, vardu Jasonas, su kuriuo Tressa leisdavo laiką ir gerdavo alkoholį. Tressa žinojo, kad tai netiesa, bet bijojo pasakyti.

Skausmingas pirmagimės praradimas

Įsikišus socialinėms tarnyboms skandalas buvo neišvengiamas, tačiau kai kaimynas susisiekė su laikraščiais, Tressos nėštumas tapo pasauline naujiena. Ir nors visi aplinkui – ypač motina ir brolis – vertė ją pasidaryti abortą, ji atsisakė.

„Aš visada jos norėjau, – sako ji, – net ir žinant, kaip viskas nutiko, aš visada ją mylėjau. Ji buvo mano.“ Po 16 valandų trukusio gimdymo 2006 m. birželį gimė mažylė Annie.

Tressa iki šiol dėžutėje kruopščiai saugo kai kuriuos pirmuosius Annie drabužėlius ir knygeles: „Pamilau ją nuo pirmos akimirkos, kai pamačiau. Ji buvo tobula.“

Tiesą apie vaiko tėvą žinant tik Tressai ir jos broliui Jasonui, gyvenimas tekėjo toliau. Dvejus metus Tressa su kūdikiu gyveno motinos ir vaiko globos centre. Tai buvo nestabilus metas. Nors Tressai atrodė, kad ji su viskuo susitvarko, realybėje ji buvo palūžusi.

Ji pradėjo vaikščioti į vakarėlius, daug gerti, įsivėlė į problemas su teisėsauga. Tačiau 2009 metais brolis vėl pradėjo prie jos priekabiauti – ir tai perpildė kantrybės taurę.

Apimta nevilties, ji socialinei darbuotojai prisipažino, kad tikrasis vaiko tėvas yra brolis Jasonas. Tada prasidėjo tikras pragaras. Įsikišo policija ir teismai, DNR tyrimai patvirtino kraupią tiesą, o namuose įvyko baisi akistata su motina, kuri pareiškė, kad palaikys tiek Tressą, tiek sūnų Jasoną.

Galiausiai buvo nuspręsta, kad mažajai Annie nesaugu likti su Tressa. Mergaitė buvo įvaikinta. 2010 m., kai kalbėjausi su Tressa, jai tai atrodė didžiulė neteisybė. Ji jautėsi taip, lyg vaikas būtų buvęs išplėštas iš jos rankų.

Šiandien, kai ta mergaitė jau pilnametė, Tressos požiūris kur kas brandesnis: „Aš vis dar ją myliu. Galvoju apie ją kasdien. Arihanna apie ją žino, aš vis dar saugau jos daiktus. Bet ji turėjo gerą gyvenimą, ir tai viskas, ko galėjau norėti. Ji turi mamą, tėtį, senelius, ir ji nelaiko manęs savo motina. Bet man ji visada bus mano mažylė, mano Annie.“

Stebuklas, kad ši patirtis visiškai nesunaikino Tressos, nors ji buvo arti to. Ji pasakoja, kad metai po to buvo tarsi rūkas – ji paniro į tokį patį gyvenimą, kokį gyveno jos motina.

Sutiktas vaikinas Darrenas tapo jos „nusikaltimų partneriu“: „Narkotikai ir vagystės buvo mūsų kasdienybė. Perkant narkotikus, o po to vagiant, kad susimokėtume… Vaikinas parduodavo mūsų pavogtus daiktus per „eBay“. Mums tai buvo kaip darbas. Kiekvieną naktį kankindavo abstinencija, kol vėl gaudavome dozę.“

Jie bandė gydytis, lankė metadono programą. Tačiau viską pakeitė dar vienas nėštumas: „Mes abu su Darrenu žinojome, kad negali turėti vaiko ir vartoti narkotikų. Tai tiesiog nesuderinama.“

„Iš pradžių buvau mirtinai išsigandusi. Kai laukiausi Arihannos, į namus atėjo socialiniai darbuotojai. Buvome nupirkę jai lovelę, sauskelnių, bet bijojau, kad jie pasakys, jog padarėme nepakankamai“, – prisimena moteris.

Vėliau ji pagimdė dar dvi dukras ir manė, kad ties tuo sustos. Sūnus Keirenas buvo netikėtas, bet džiugus siurprizas.

Kova su praeities šešėliais ir nauja pradžia

Paskutinio nėštumo metu kilo komplikacijų, jai buvo išrašyti opiatų pagrindu sukurti vaistai nuo skausmo: „Pasakiau gydytojams: „Negaliu vartoti tokių vaistų, nes bijau grįžti prie priklausomybės.“ Galiausiai nuleidau tuos vaistus į tualetą, nes vėl pradėjau jausti abstinencijos požymius.“

Vaistai vėliau buvo pakeisti.

„Visada maniau, kad socialiniai darbuotojai yra blogiečiai, bet jei su jais bendradarbiauji, jie nenori atimti tavo vaikų. Jie tik nori įsitikinti, kad visi būtų saugūs. To nesupratau, kai pati buvau vaikas. Dabar suprantu“, – pasakoja Tressa.

Ar socialinės tarnybos neturėjo jos iš šeimos paimti kur kas anksčiau ir visam laikui?

„Kartais svajoju, kad mus visus būtų paėmę į globą. Įdomu, koks būtų buvęs gyvenimas, jei būtume užaugę normalioje šeimoje. Bet aš vis tiek myliu savo mamą. Visada ją mylėjau“, – kalba Tressa.

Ji jaučiasi ypač dėkinga vienai priklausomybių centro darbuotojai, be kurios, pasak jos, šiandien šio pokalbio apskritai nebūtų. Dabar Tressa pati nori mokytis ir tapti priklausomybių konsultante.

Keista kalbėtis su 32-ejų moterimi, kuri tik dabar svarsto apie karjerą. Tressa yra protingi ir iškalbinga, tačiau jos išsilavinimas buvo katastrofa – būdama 15-os ji vis dar nemokėjo skaityti.

„Išmokau skaityti pati, bet iki šiol nemoku rašyti be klaidų. Viską dariau atvirkščiai, – pripažįsta ji, – tokio amžiaus, kokio dabar yra mano mergaitės, turėjau žaisti su lėlėmis lauke. O aš gėriau ir rūkiau.“

Šokiruojantis susitikimas prie tėvo kapo

Tressos tėvų jau nebėra gyvųjų tarpe. Motina mirė 2012 m., būdama vos 41-erių, nuo plaučių uždegimo. Brolis Jasonas tuo metu dar sėdėjo kalėjime, bet buvo išleistas į laidotuves. Tressa apie tai mažai ką prisimena: „Vartojau narkotikus, todėl viskas buvo kaip per miglą.“

Tačiau jokios apsaugos nebuvo, kai 2024 m. mirė jos tėvas. Šį kartą ji visiškai palūžo: „Jis buvo narkomanas. Pats patyrė prievartą. Jo gyvenimas buvo sunkus, bet aš jį mylėjau.“

Ligoninėje, kai jai buvo pranešta apie tėvo mirtį, ji tiesiog susmuko ant kelių. Ir ten buvęs jos brolis Jasonas ją apkabino.

Tai buvo pirmas kartas, kai ji jį matė po mamos laidotuvių. Ji nenori jo turėti savo gyvenime: „Mano vaikai net nežino, kad turiu vyresnį brolį. Tiesa, tą akimirką man jo reikėjo“.

Ji pati pripažįsta šios situacijos baisumą: „Prisimenu, kaip gulėjau ant grindų, o jis mane laikė, kol mano širdis dužo į šipulius. Visada vertinsiu tai, kad jis buvo šalia, kad kažkas apskritai buvo šalia. Nenoriu jo savo gyvenime, bet jo vaikystė taip pat buvo sugriauta.“

Tai baisi šeimos istorija, kurią jos vaikai vieną dieną sužinos. Tressa sako, kad jos užduotis bus pateikti šią istoriją taip, kad jie suprastų.

Ji nori savo vaikams geresnio gyvenimo, nei turėjo pati, o jos svajonės jiems – jautriai kuklios: „Sakau Arihannai – ji jau pakankamai suaugusi, kad suprastų: tu turi užaugti ir turėti gerą gyvenimą. Kolegija, galbūt universitetas. Pradėk vairuoti, turėk galimybę sau leisti atostogas. Sakau jai: „Svarbiausia neturėk tokio gyvenimo, kokį turėjau aš.“