Aistė Katlerė atvirai: kodėl nuo visų slėpė vestuves ir kas pasikeitė po jų (3)

Tuo metu, kai jų keliai susikirto, Aistei buvo vos 21-eri. Ji grįžo į Lietuvą po nutrauktų studijų užsienyje, pradėjo naują etapą, gyveno su geriausia drauge ir, kaip pati juokiasi, „tiesiog norėjo pažiūrėti, kokie vaikinai gyvena Vilniuje“. Būtent tada mergina atsisiuntė pažinčių programėlę „Tinder“.

„Kai pamačiau Mantą, net nesupratau, ar tai tikras jis. Nuotraukoje jis buvo su triusikais ir pica rankoje – pagalvojau, kad kažkas juo apsimetinėja. Bet paspaudžiau „like“, nes visada buvau mačiusi jį „Humoro klube“, – pasakojo Aistė, šypsodamasi prisimindama pirmuosius įspūdžius.

Anuomet ji buvo tik dešimtokė, kai kartu su mama žiūrėdavo laidą su Justinu Jankevičiumi ir Mantu Katleriu. „Visoms patiko Jankevičius – gražus, juokingas, charizmatiškas. Bet man visada patiko Katleris. Jis buvo kitoks – autentiškas, nuoširdus, nebijantis pasijuokti iš savęs. Dabar tai atrodo juokinga, bet gal tai ir buvo likimo ženklas“, – atviravo ji.

Dešimt metų iki „taip“: santykiai, kurie subrendo tyliai

Aistė ir Mantas susižadėjo dar 2019-aisiais, tačiau vestuvėms laiko ieškojo ilgai. Abu gyveno aktyvų gyvenimą, dalinosi darbais, kelionėmis, o apie santuoką kalbėjo atsargiai.

„Nebuvome iš tų, kurie planuoja kiekvieną žingsnį. Tiesiog gyvenome. Manau, kiekviena pora turi tą laikotarpį, kai atrodo – nei pirmyn, nei atgal. Mes taip pat jį išgyvenome. Nenorėjome vesti tik dėl formalumo. Abu esame iš išsiskyrusių šeimų, todėl santuokos vertę matome labai giliai. Tai mums buvo rimtas žingsnis, ne simbolinis“, – pasakojo Aistė.

Kai galiausiai atėjo metas vestuvėms, abu suprato, kad nori paprastos, artimos ir nuoširdžios šventės. Jokio šurmulio, jokios spaudos, tik žmonės, kurie jiems iš tiesų brangūs.

„Supratome, kad nenorime didelių vestuvių, norime tylos, šviesos ir tikrų emocijų. Dėl to viską laikėme paslaptyje. Net kai kuriems svečiams sakėme apie vestuves tik paskutinę akimirką“, – šypsosi ji.

Slaptos vestuvės, apie kurias nežinojo net artimiausi

Mantas ir Aistė vestuves iškėlė šią vasarą – po dešimties metų draugystės. Jų ceremonija vyko bažnyčioje, kukliai, bet itin jaukiai.

„Tai buvo viena gražiausių dienų mūsų gyvenime. Žinojome, kad norime prisiekti vienas kitam ne formaliai, o nuo širdies. Savo įžadus rašėme patys, ir kai juos sakėme, man buvo sunku sulaikyti ašaras. Atrodė, kad visas tas dešimtmetis mūsų kelionės susitelkė į tą vieną akimirką“, – prisiminė Aistė.

Pasak jos, sprendimas niekam nieko nepasakoti buvo natūralus. „Abu esame vieši žmonės, todėl privatus gyvenimas mums brangus. Nenorėjome, kad ta diena būtų aptarinėjama, komentuojama, fotografuojama. Norėjome, kad ji priklausytų tik mums ir mūsų šeimoms. Net kai kurie artimi žmonės sužinojo viską tik po fakto – ir tai buvo gražu, nes viską išgyvenome be spaudimo iš išorės“, – sakė ji.

Kaip pasikeitė gyvenimas po santuokos

Kalbėdama tinklalaidėje „Nusirenk iki pusės“, Aistė atvirai prisipažino: po vestuvių jų santykiai tarsi atsinaujino.

„Pirmos dvi savaitės buvo neįtikėtinos. Buvo toks jausmas, tarsi iš naujo įsimylėtume. Kai tu žinai, kad žmogus šalia yra tavo šeima, atsiranda ypatingas ramybės jausmas. Mūsų ceremonija, priesaika, viskas buvo taip stipru, kad net dabar tai prisiminus užplūsta šiluma“, – dalinosi ji.

Anot jos, didžiausias džiaugsmas buvo medaus mėnuo. „Išvykome tik dviese, be planų, be telefonų, be darbo. Atrodė, kad laikas sustojo. Galėjome tiesiog būti kartu, kaip prieš dešimt metų – kai viskas dar buvo nauja, gaivu, įdomu.“

„Anksčiau mėgdavome pasikarščiuoti – dabar suprantame, kad neverta“

Aistė neslepia, kad jų santykiuose būta visko – ir juoko, ir audrų. „Būdavo, kad dėl menkniekio ginčydavomės. Bet su laiku ateina suvokimas: kam? Juk dabar esame šeima. Daugiau nebereikia įrodinėti savo tiesos, svarbiau išlaikyti ramybę“, – pasakojo ji.

Pora sako, kad šiandien labiau nei bet kada palaiko vienas kitą. „Mantas labai daug dirba, nuolat kuria naujus projektus, o tai reikalauja energijos. Jam svarbu, kad jį palaikyčiau. Žinau, kaip tai svarbu kūrėjui – jausti, kad šalia esi ne kritikas, o sąjungininkas. Lygiai taip pat ir jis palaiko mane, kai imuosi naujų veiklų. Su metais tai tampa mūsų ryšio pagrindu.“

Pokalbiai, kurie išsaugo meilę

Kalbėdama apie santykius, Aistė akcentavo vieną dalyką – gebėjimą kalbėtis. „Man labai patinka, kad su Mantu galime kalbėtis ne tik apie buitį ar darbus. Mes diskutuojame apie viską – apie pasaulį, politiką, žmones, meną, net apie mirtį. Tokie pokalbiai suartina. Jie skatina mąstyti, augti. Kai partneris tave intelektualiai stimuliuoja, tai išlaiko santykius gyvus.“

Ji pripažįsta, kad būtent Manto smalsumas dažnai tampa jų pokalbių varikliu. „Jis daug kuo domisi, nuolat mokosi, analizuoja. Ir mane tai įkvepia. Manau, kad didžiausia santykių vertė yra tada, kai partneris tave įkvepia būti geresniu žmogumi.“

Kai meilė matuojama ne dovanomis, o dėmesiu

Paklausta apie įsimintiniausias dovanas, Aistė šypsosi – viena jų tapo tikra legenda. „Kai dar tik pradėjome draugauti, Mantas išvyko į Niujorką. Norėjo parvežti man kažką ypatingo. Ir ką jūs manot? Jis parskrido su… dešrainiu! Tikru Niujorko dešrainiu! Sakė, kad nori atvežti man dalelę miesto. Buvo šiltas, dar valgomas, ir, tiesą sakant, labai skanus. Tai viena iš tų dovanų, kurios primena, kad meilė slypi paprastume.“

Ramybė vietoj aistrų: brandi meilė po dešimties metų

Aistė prisipažįsta – ilgalaikiuose santykiuose aistra transformuojasi. „Tai nebėra drugeliai pilve, bet atsiranda kažkas daug svarbesnio – saugumas, pasitikėjimas, pagarba. Žinai, kad žmogus šalia tavęs viskuo pasitikės ir kad tu jo nenuvilsi. Tai jausmas, kuris neturi kainos.“

Pasak jos, būtent santuoka padėjo tą jausmą įtvirtinti. „Kai pasakai „taip“, tarsi įsipareigoji ne tik žmogui, bet ir savo vidinei ramybei. Tu tiesiog žinai, kad čia tavo vieta“, – sako Aistė.

Paslaptis, kuri tapo meilės istorijos dalimi

Šiandien, kai daugelis savo vestuves planuoja kaip viešą spektaklį, Katleriai pasirinko tylą. Be prabangos, be reklamų, be žurnalų viršelių. Tik jie, šeima, priesaika ir ramybė.

„Dabar, kai viskas įvyko, džiaugiuosi, kad slėpėme. Tą dieną jautėmės taip, lyg būtume pasaulyje tik dviese. Nebuvo triukšmo, nebuvo įtampos – tik mes ir mūsų istorija. Tai buvo mūsų meilės šventė, ne viešas įvykis“, – sako Aistė.