„Pastojau dar dvyliktoj klasėj“ – Kamėjos istorija, kuri baigėsi visai ne taip, kaip planavo

Kai dauguma jos bendraamžių svajojo apie egzaminus ir studijas, Kamėja Lopetaitytė gyveno visai kitą gyvenimą.Būdama dvyliktoje klasėje ji laukėsi, vos sulaukusi pilnametystės ištekėjo, o netrukus tapo mama.Šiandien, žvelgdama atgal, ji sako – viskas įvyko taip, kaip turėjo, net jei kelyje buvo ir griūčių.

„Aš visada žinojau, kad būsiu jauna mama. Tokį požiūrį gavau iš savo šeimos – man atrodė, kad šeima yra visko centras. Tik tada dar nesupratau, kaip greitai ji gali keistis“, – atvirauja Kamėja.

Nuo mokyklos koridorių iki beveik 20 tūkst. sekėjų

Dar mokykloje Kamėja pradėjo kelti nuotraukas į „Instagram“. „Viskas prasidėjo iš smalsumo – tiesiog norėjau pasidalinti įvaizdžiais. Pirmą reklamą gavau turėdama tūkstantį sekėjų – marškinėlius su savo vardu. Tada pagalvojau – gal čia kažkas rimčiau.“

Dabar jos auditorija siekia beveik 20 tūkstančių. „Socialiniai tinklai man – kaip dienoraštis. Aš nekuriu personos, nesuvaidinu, tiesiog kalbu. Bet kartu jaučiu ir atsakomybę – kai tave stebi tiek žmonių, turi galvoti, ką sakai“, – sako ji.

Po skyrybų Kamėja atrado naują veiklą – fotografiją. „Ieškojau kažko, kas padėtų išlieti emocijas. Studiją radau atsitiktinai, vieną vakarą. Dabar ji tapo mano vieta, mano terapija. Kai fotografuoju moteris, kurios laukiasi ar švenčia, atrodo, kad gyvenu šviesoje. Man tai – grįžimas į save.“

Skyrybos, kurias lydėjo branda

Vos 18-os ji ištekėjo, o po metų susilaukė sūnaus Atilo.„Tuo metu viskas atrodė labai natūralu – šeima, namai, vaikas. Bet kai pradėjau bręsti, pasikeitė ir supratimas apie santykius. Nebuvome blogi žmonės, tiesiog ėjome skirtingais keliais.“

Skyrybų laikotarpį ji vadina pamoka. „Tada buvau jauna ir kvaila, priimdavau sprendimus impulsyviai. Dabar suprantu, kad nieko nereikia forsuoti. Jei meilė neturi abipusio pagrindo, ji neišlaikys. Bet esu dėkinga už tą laiką – be jo nebūčiau tapusi tokia, kokia esu dabar.“

Gyvenimas vienai – be baimės

Grįžusi pas tėvus, Kamėja sakė sau vieną dalyką – „aš viską susitvarkysiu“.„Baimės buvo. Bet kai turi vaiką, nebėra laiko gailėtis savęs. Turi veikti. Vienišos mamos statuso nesureikšminu – man jis ne našta, o išbandymas. Juk net būdama santuokoje jaučiausi gana vieniša.“

Didžiausias iššūkis, anot jos, buvo finansai ir rutina.„Reikia mokėti planuoti kiekvieną žingsnį, kai esi atsakinga ne tik už save. Bet man tai suteikė jėgų. Kiekvieną kartą, kai žiūriu į sūnų, matau, kad dėl jo verta viską pradėti iš naujo.“

Vaiko emocijos – svarbiausios

Kalbėdama apie sūnų, Kamėja švelniai šypsosi.„Atilui dabar treji, ir jis turi savo mažas dramas. Bet aš leidžiu jam jas išjausti. Nenoriu būti ta mama, kuri viską už vaiką padaro. Noriu, kad jis išmoktų jausti, suprasti, klysti.“

Jos nuomone, skyrybos vaikui – didelis išbandymas.„Kai šeima išsiskiria, labiausiai pasimeta vaikas. Todėl viską stengiuosi daryti taip, kad jam būtų kuo mažiau sumaišties. Norėjau, kad jis augtų aplinkoje, kur meilės daugiau nei kaltės.“

„Galvojau, man vyro nebereikia“

Po išsiskyrimo Kamėja manė, kad naujos meilės tikrai nebus.„Tiesiog nenorėjau. Galvojau, kad man gerai ir vienai. Norėjau susigrąžinti save, o ne vėl pasimesti kituose.“

Bet gyvenimas turėjo savo planą.„Vieną dieną man parašė Benas – užsienyje gyvenantis vaikinas. Jam „algoritmas“ išmetė mano video, kur aš su sūnumi kepu blynus. Jis parašė: „Imčiau į žmonas“. Atsakiau, kad man vyro nereikia. Bet jis nepasidavė.“

Tarp jų pamažu užsimezgė ryšys.„Iš pradžių bendravome tik per ekraną. Bet net per tą atstumą jaučiau šilumą. Atilas jį pamilo dar per vaizdo skambučius. O kai susitikome gyvai – viskas stojo į savo vietas. Jis moka būti šalia, bet neslėgti. Jis moka mylėti ir mano vaiką – o tai man svarbiausia.“

Meilė, kuri ateina, kai nebelauki

Kamėja sako, kad šie metai – jos atgimimas.„Kai paleidi, kas tave skaudino, atsiranda vietos naujam. Meilė atėjo tada, kai galvojau, kad viskas. Dabar žinau – kai nebesistengi ieškoti, gyvenimas tau ją pats atveda.“

Ji tiki, kad kiekvienas žmogus turi savo laiką. „Aš tiesiog buvau pasiruošusi vėl mylėti – be kaltės, be gynybų. Ir pagaliau – mylėti save.“