Agnė Šataitė prabilo apie savo tikrąjį gyvenimą už kadro: „Niekas to nežino“

Agnė nuo pat pradžių nesistengė tapti triukšminga viešumo figūra. Ji – iš tų aktorių, kurie labiau renka vidinį turinį, o ne dėmesį. Savo namuose ji – ramybės žmogus, mėgstantis tvarką, aiškų ritmą, struktūrą. Tik taip, sako Agnė, ji gali drąsiai išeiti į sceną ir leisti sau tapti visiškai kitu žmogumi.

„Esu introvertė. Bet kai apsivelku personažo rūbą, atsiranda kita Aš – garsesnė, drąsesnė, atviresnė“, – sako ji. Ir tai ne pozicija, o gyvenimo būdas: Agnė sugeba sujungti du polius – tylą ir teatrą.

Scena ją įkrauna, bet tik tyloje ji vėl randa žemę po kojomis.

Namai kaip priebėga nuo pasaulio

Nors daugelį stebina jos energija televizijoje ar scenoje, namuose Agnė – visai kitokia. Ji kruopšti, disciplina – kaip kasdienė higiena.

Ji pati juokiasi:„Man sunku skaityti knygą, jeigu namuose – betvarkė.“

Ji mėgsta, kad daiktai būtų savo vietose, kad grafikas nesiblaškytų, kad diena turėtų aiškų stuburą. Tai jai suteikia laisvę kūrybai – nes kai namai tvarkingi, galva taip pat lieka švari.

Kartais dukra Gabrielė švelniai ją grąžina į realybę:„Mama, tu rėki.“O Agnei atrodo, kad ji tiesiog kalba.

Tokios mažos akimirkos tampa priminimu, kaip intensyvus ritmas gali persikelti į toną, laikyseną, net kvėpavimą.

Santykis su dukra – kaip nuolatinis mokymasis paleisti

Gabrielė mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tai – ne tik prestižas, bet ir disciplina, repeticijos, pastovus tobulėjimas. Agnei tai buvo išbandymas – išmokti padėti, bet kartu nesikišti per daug.

Ji pasakoja, kad buvo etapų, kai viskas persidengė: jos filmavimai, repeticijos, dukters pamokos, reikalai namuose, projektai.„Buvo momentų, kai tikrai galvojau – neatlaikysiu“, – pripažįsta ji.

Bet per tuos metus ji suprato svarbiausią tėvystės pamoką:leisti vaikui turėti savo sceną, savo baimes, savo triumfą.

Gabrielė – labai kūrybinga, įvairių veiklų vaikė. Agnė su vyru visada stengėsi jai atverti duris, bet nevesti už rankos per kiekvieną slenkstį.

Gyvenimas su kūrėju – ne romantika, o jautrus balansas

Agnė su vyru Giedriumi Puskunigiu – abu kūrėjai. Bet namuose jie nevaidina menininkų poros – gyvenimas, sako Agnė, čia daug paprastesnis:

„Daug pamokų, daug kasdienybės, daug tylos.“

Jie palaiko vienas kitą, kai vieną iš jų užklumpa kūrybinis pikas arba užstrigimas. Vienas išmoksta atitraukti balsą, kitas – netrukdyti. Tai subtili, išmokta kalba, kurioje daug pagarbos ir vietos vienas kitam.

Į aktorystę – per širdies ritmą

Agnė sako, kad viskas prasidėjo dar vaikystėje – ne nuo svajonės žiūrėti spektaklius, o nuo noro juose dalyvauti. Ji iškart jautė, kad scena – ne žiūrovo, o veikėjo vieta.

Stojamoji diena, susitikimas su Rimu Tuminu, tikslas be alternatyvų – taip prasidėjo jos profesinis kelias. Ir nors per karjerą buvo pakilimų, nesklandumų, abejonių, vieno ji niekada nekvestionavo – krypties.

„Einam ten, kur veda širdis“, – taip ji apibendrina savo santykį su profesija.

„Vilko gomurys“ – darbas, kuris liko po oda

Agnei šis projektas – vienas brangiausių. Ne dėl screen time, ne dėl formato, o dėl to, kaip jis buvo kuriamas.

Beveik mėnuo Klaipėdoje, toli nuo buities, pilnai pasinėrus į vaidmenį. Tarptautinė komanda, Vėlyvio braižas, tamsios emocinės linijos – visa tai padėjo sukurti vaidmenį, kuris paliko vidinį pėdsaką.

„Gyvenau tuo vaidmeniu. Tai buvo ypatingas laikas“, – atvirauja ji.

Televizija ir išėjimas iš komforto zonos

Agnė yra iš tų aktorių, kurie nesustabarėja teatre. Ji žengia ir į televiziją, kur ritmas kitoks, dažnai greitesnis, netikėtesnis. Nuo „Dviračio“ – kuriame iš pradžių bijojo būti – iki „Stonkus tiesiogiai“, kur pradžioje buvo daug adrenalino.

Kiekvienas projektas – kaip naujas raumuo, kurį reikia treniruoti.

Kas iš tikrųjų svarbu Agnei Šataitei

Pažvelgus į visą Agnės pasakojimą, išryškėja vienas motyvas:

ji gyvena ne tam, kad įtiktų, o tam, kad išliktų savimi.

Ji renkasi tylą, kai visi renkasi garsą.Ritualus – kai visi renkasi chaosą.Tikrumą – kai daugelis renkasi pozicijas.

Ji nevaidina kitokio gyvenimo socialiniuose tinkluose. Jos interviu reti, bet nuoširdūs. Ji kalba mažiau nei galėtų, bet tai, ką pasako – svaru.

Agnė – iš tų žmonių, kurie savo tylumu dažnai pasako daug daugiau nei kiti – triukšmu.