Rūta Ščiogolevaitė prabilo apie juodas dienas: „Pagalvojau – viskas, krentu, mirštu“ (1)

Prieš kelias savaites dainininkė Rūta Ščiogolevaitė pasirodė scenoje su nauja daina „Man patinka“, įrašyta kartu su elektroninės muzikos kūrėju Marijumi Adomaičiu, geriau žinomu kaip Ten Walls. Klipe – valiūkiška, energinga, švytinti moteris, tarsi išsilaisvinusi iš visų rėmų. Dainoje ji dainuoja apie vienatvę, kuri nebėra našta, o pasirinkimas: „Gyvent vienai man patinka, aš jaučiuosi laiminga.“

Tačiau už šio lengvumo slypi gilesnė istorija. Rūta pripažįsta – šie žodžiai gimė ne iš ramybės, o iš ilgo kelio per išsekimą. „Vieną dieną tiesiog nebegalėjau nieko daryti. Pagalvojau – Dieve, turbūt depresija. O paskui – ne, išsekimas. Ir tada kilo panika: kaip dabar gyvensiu, kaip vaikai gyvens, juk aš griūnu. O vėliau tiesiog leidau sau pabūti“, – pasakoja penkių vaikų mama.

Leisti sau nieko nedaryti

Ščiogolevaitė sako, kad daugelį metų negalėjo sau leisti sustoti – visada buvo mama, atlikėja, organizatorė, atrama kitiems. Po truputį kūnas ir mintys pareikalavo pertraukos. „Supratau, kad pasaulis nesugrius, jei kelias dienas pabūsiu be planų. Kad niekam neatsitiks, jei neatsakysiu į visus skambučius. Kad aš pati sau reikalinga“, – sako ji.

Būtent iš šio suvokimo gimė ir naujas kūrinys – ne apie vienatvę, o apie ramybę su savimi. „Anksčiau galvojau, kad laimė visada turi būti su kažkuo. Dabar žinau – kartais tik tyla leidžia išgirsti, ko iš tiesų nori“, – dalijosi dainininkė.

Kai stiprios moterys leidžia sau būti pažeidžiamos

Ieva Zasimauskaitė: „Aš graži, aš faina – ir taip, aš klystu“

Kartu su Rūta savo patirtimis pasidalijo ir kitos žinomos moterys. Dainininkė Ieva Zasimauskaitė atvirai kalbėjo, kad pastaruosius kelerius metus daugiausia dėmesio skiria dvejų metų dukrai Prijai. Viešumoje jos matyti mažiau, tačiau, kaip pati sako, tai buvo sąmoningas pasirinkimas – gyventi tyliau, giliau.

„Kai ji gimė, supratau, kad viską, ką sakau jai, girdžiu ir pati. Kasdien sakau: tu graži, tu nuostabi, tu faina. Ir vieną rytą pagalvojau – kodėl to paties nesakau sau? Nuo tada rytais pasisveikinu su savimi taip pat. Tai keičia viską – tarsi vidinė gėlė pražysta“, – šypsosi Ieva.

Ji neslepia – būna dienų, kai savimi abejoja, kai pavargsta, bet tokiais momentais stengiasi sustoti ir prisiminti, kad meilė sau – ne egoizmas, o sveikata.

Katažina Zvonkuvienė: „Yra dienų, kai labai nepatinki sau, bet vis tiek pasisveikini“

Katažina Zvonkuvienė jau kelerius metus atvirai kalba apie autizmo sutrikimą, nustatytą jos sūnui. Ilgai saugojusi šią temą nuo visuomenės, dabar ji tapo daugybės mamų įkvėpimu.

„Yra dienų, kai taip pavargsti, kad net iš lovos nesinori keltis. Bet tada prisimenu, kad mano vaikai – mano jėgos šaltinis. Jie padeda atsistoti“, – sako atlikėja.

Ji dalijasi ir savo psichoterapeutės žodžiais, kurie, pasak jos, tapo gyvenimo pamoka: „Man kažkada pasakė – Katažina, tu galvoji, kad psichoterapija tave pakeis per naktį. Bet juk gyvenimas nesibaigia, jis vis tiek siūbuoja. Vieną dieną sau patinki, kitą – ne. Bet svarbiausia, kad bendrauji su savimi. Atsistoji prieš veidrodį, pasakai: ‘Labas, šiandien atrodai pavargus, bet padarykim, kad diena būtų faina’. Tai veikia.“

Kai juodos dienos tampa mokytojomis

Šių moterų istorijos – ne apie liūdesį, o apie gyvenimą, kuris nesibaigia, kai užgęsta šviesa. Kiekviena jų išmoko leisti sau sustoti, pasakyti „ne“ pasauliui, kad galėtų pasakyti „taip“ sau.

Jos primena: būti stipria reiškia ne visada šypsotis, o turėti drąsos pripažinti – šiandien man sunku. Ir tai visiškai normalu.

„Juodos dienos nėra pralaimėjimas. Jos kaip žiema – ateina, kad primintų, jog pavasaris vis tiek sugrįš“, – sako Rūta Ščiogolevaitė.