Pirmoji vestuvių naktis jaunavedžiams įsimins visam gyvenimui: „Nekartokit mūsų klaidos“ (1)

Su vyru prisiekėme amžiną meilę ir atšokome vestuves. Norėjome didelės šventės ir jai taupėme bei ruošėmės.

Šventėme vienoje užmiesčio sodyboje prie ežero. Kadangi namas gana didelis, kambarių daug, visus apgyvendinome atskiruose numeriuose. Nebe tie laikai, kai pamergės su pabroliais ant žemės miega vienoje patalpoje.

Svečių buvo ir su vaikučiais, ir su šuniukais. Viskas suprantama, kad kai išvažiuoji savaitgaliui, tai aišku, kad nelabai yra kur palikti ne tik atžalų, bet ir savo augintinių. Sodybos šeimininkai leido, tai pora draugų atsivežė savo keturkojus. Juo labiau, kad jie nedidučiai, gražučiai,

Rašau čia todėl, kad perspėčiau kitus jaunavedžius – nedarykit tokios klaidos, kokią padarėme mes iš savo geros širdies. Nes tie keturkojai mums taip sugadino vestuves, kad prisiminsim visą gyvenimą.

Šuniukai, kad ir kokie mieli ir maži bebūtų, tarpusavyje nesutarė ir nepaliaujamai lojo arba urzgė, amsėjo, cypė. Matyt, nebuvo pratę prie tiek žmonių. Šuniukai du, bet triukšmo buvo kaip šunyne. Vienas iš keturkojų neprileido svečių prie stalo su maistu ir jį gynė. Žodžiu, buvo tragedija.

Paprašėm draugų išvežti tuos triukšmadarius, išvesti pasivaikščioti ar uždaryti, kad tik kelioms valandoms būtų ramybė.

Vyksta šokiai, sveikinimai, kalbos, žaidimai, o kas dedasi kambariuose, niekas negirdi. Tačiau linksmybės baigėsi, kai draugai nuėjo pažiūrėti, kaip laikosi jų augintiniai.

Šuneliai, uždaryti kambariuose, esančiuose vienas priešais kitą, ne nusiramino, bet dar labiau ėjo iš proto. Vienas iš jų apgriaužė ir apdraskė medines duris, kitas apšlapino viską, ką tik galėjo – lovą, spintelę, kilimėlius, nudraskė užuolaidas. Žodžiu, suniokojo du kambarius.

Draugai šitą „naujieną“ pasakė prieš vidurnaktį, mums ruošiantis raikyti tortą. Man širdis į kulnus nukrito, apėmė panika, ką reikės daryti, kaip viską pasakyti šeimininkams…

Jau neberūpėjo nei ta pirmoji vestuvinė naktis. Kai su vyru atsigulėm, su siaubu akyse skaičiavom, kiek gali atsieiti nuostoliai, kiek gali kainuoti remontas ir kokia galėtų būti naujų baldų kaina.

Aišku, ne tik papildomos išlaidos buvo baisiausia – kaip reikės pasakyti viską šeimininkams. Jie buvo tokie tvarkingi, kruopščiai skaičiavo visus vazonus, lėkštes, net rankšluosčius, ar nė vieno neišsinešė svečiai. O kai priėjo prie tų šunų nuniokotų kambarių, maniau nualpsiu.

Reakcija buvo tokia, kokios ir bijojome. Grasino teismais, sutarties nevykdymu, baudomis ir net žurnalistais.

Žodžiu, susitarėme, kad pakeisime duris, sutvarkysime sugadintus baldus ir kitą nuniokotą turtą. Apmokėsime kambarių valymo išlaidas.

Visą sumą tikėjomės pasidalinti su savo draugais, kurių augintiniai ir nuniokojo kambarius, tačiau jie nelabai nori prisiimti atsakomybę. Neva, mes patys kalti, kad prašėme juos uždaryti…

Taigi, mūsų istorija gal kitiems bus pamoka. Kaip nekaltas padarėlis gali privirti tiek bėdos ir sugadinti gražiausios gyvenimo šventės prisiminimus.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį tikrojilietuva.net neatsako.