Aurimo Valujavičiaus kūnas nebeatlaikė: tik dabar paaiškėjo, ką jis patyrė virš debesų (2)

Dešimt metų nuo pirmos kelionės – ir štai jis stovėjo ant Everesto

Aurimas Valujavičius mini svarbią sukaktį – dešimtmetį, kai pradėjo rimtai keliauti. Per šį laiką jis įveikė dvylika didelių kelionių, tačiau aukščiausia jų – pažodžiui – buvo pastaroji. Kartu su dviem bendražygiais jis pasiekė Everesto viršūnę, įveikęs sunkias fizines ir emocines išbandymų savaites.

„Everestas buvo mano dvylikta didelė kelionė. Tarsi simboliška – dešimt metų nuo pirmo žingsnio į keliones, ir štai aš stoviu ant aukščiausio pasaulio taško“, – kalba Aurimas. Pasak jo, ši kelionė buvo ne tik fizinis iššūkis, bet ir emocinis lūžis – šešios savaitės kančios, alinantis šaltis, lėtas prisitaikymas prie aukščio ir akistata su savo ribomis.

Iš architekto – į svajonių keliautoją

Aurimo kelias nebuvo lengvas. Jo pirmoji kelionė 2015-aisiais – dar būnant studentu – buvo dviračiu į Norvegiją. Su mygtukiniu telefonu, popieriniais žemėlapiais ir begaliniu noru save išbandyti. Tąsyk, grįžęs, jis sau tyliai pažadėjo: „Gyvensiu iš kelionių. Padarysiu, kad tai būtų mano darbas.“

Tėvams tai buvo šokas – sūnus metė architektūrą, bet jis pasirinko kelią, kuriame galėjo realizuoti save. „Nenorėjau dirbti už 300 eurų. Norėjau gyventi kitaip. O kelionės, filmavimas, montavimas man atrodė prasminga“, – prisimena jis. Aurimas viską kūrė nuo nulio – be šeimos pavyzdžių, be finansinio užnugario – tik iš tikėjimo, kad tai įmanoma.

Elektriniai batai, lūžusi įranga ir dulkėmis alsuojantis oras

Everesto ekspedicija pareikalavo visko – tiek ištvermės, tiek pasiruošimo. Aurimas pasakoja, kad kiekviena diena buvo naujas išbandymas: „Ten nebuvo jokio komforto. Miegodavome šaltyje, drėgmėje, su peršlapusiais drabužiais. Oras – toks sausas, kad nosis viduje žaizdavo.“

Vienas netikėčiausių išsigelbėjimų – elektriniai batai. Jie gelbėjo nuo nušalimų, kai termometro stulpelis nukrisdavo žemiau 30 laipsnių. „Tai buvo vienintelis būdas išlaikyti gyvybingumą kojose“, – atvirauja jis. Techninė įranga – filmavimo kameros ir baterijos – lūždavo nuo šalčio. Buvo dienų, kai neįmanoma buvo nufilmuoti nė kadro.

Sugrįžus – paprasti džiaugsmai ir stipresnis ryšys su savimi

Po ekspedicijos Aurimas grįžo į Lietuvą – pavargęs, bet laimingas. „Niekada taip nesidžiaugiau dušu, šilta arbata ir tuo, kad galiu vaikščioti be deguonies baliono. Grįžimas buvo tikras palengvėjimas“, – sako jis.

Tačiau svarbiausia – ne fizinis komfortas, o tai, kas įvyko viduje. Aurimas sako, kad po kiekvienos kelionės jis sugrįžta nebe toks, koks išvyko. Ir Everestui jis dėkingas už dar vieną svarbią pamoką: „Daug kas nori visko iškart. Tačiau taip nebūna. Reikia atiduoti save, atlaikyti skausmą, kentėti ir eiti. Tada – galbūt – viršūnė atsivers.“