Prestižinėje Vilniaus gimnazijoje mokytis pradėjusi mergina negalėjo net pagalvoti, jog iš pirmo žvilgsnio draugiški bendraklasiai dvejus metus iš jos tyčiosis. Kai mergina apie tai išdrįso prabilti mokykloje, su skriaudėjais buvo tik atsainiai pasikalbėta. Užgauliojančias žinutes ir fizinius pastumdymus sustabdyti pavyko tik su policijos pagalba – šiuo metu skriaudikai atlieka realią laisvės atėmimo bausmę. LRT RADIJO kalbinta vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė sako, kad Lietuvoje tai – išskirtinis atvejis, o mokyklos bendruomenės reakcijas vadina neadekvačiomis.
Atvirai ragindavo sau pakenkti
Šiuo metu vienoje Lietuvos aukštųjų mokyklų studijuojanti mergina LRT RADIJUI pasakoja – nors stengiasi savo išgyvenimus palikti praeityje, jų padarinius jaučia iki šiol. Mergina lankosi pas psichologę, jai sunkiau atsiverti žmonėms, užmegzti su jais ryšį. Pašnekovė džiaugiasi, jog aukštojoje mokykloje, kurioje studijuoja dabar, atmosfera yra visiška kitokia. Mergina su liūdesiu prisimena, kad ir gimnazija, į kurią perėjo devintoje klasėje, jai paliko gerą pirmąjį įspūdį. Patyčios atsirado tik šiek tiek vėliau.
„Kai perėjau į gimnaziją, atrodė klasė tokia jauki, draugiška. Bet dešimtoje klasėje, kai prasidėjo egzaminai visokie, jau tada buvo patyčios. Kad neva aš esu moksliukė, […] kad moksliukai neturi gyventi, kad jie yra tiesiog beverčiai. Po to jau viskas pradėjo augti kuo stipriau“, – atvirauja mergina.
Patyčios / D. Umbraso/LRT nuotr.
Kaip pasakoja pašnekovė, ji skriaudikams užkliuvo būtent dėl to, jog gerai mokėsi, buvo aktyvi mokykloje.
„Dalyvavau renginiuose, šiaip sportavau, žaidžiau krepšinį, lankiau teatrą. Buvau aktyvus žmogus ir tiesiog jie užsikabino už to ir pavertė tai neigiamu dalyku“, – prisimena mergina.
„Esi moksliukė, todėl neverta gyventi“, „Dar nenusižudei?“ – tokių žinučių „Messenger“ platformoje bene kiekvieną dieną mergina sulaukdavo iš savo bendraklasių ir jų draugų. Susitikus su skriaudėjais mokykloje, patyčios tęsdavosi toliau, pereidavo ir prie fizinių veiksmų. Kaip pasakoja mergina, ją vaikinai stumdydavo per petį, buvo ir trenkę.
Iš pradžių mergina sako stengusis į patyčias stipriai nereaguoti, tačiau žinučių vis daugėdavo, skriaudikai darėsi vis aršesni.
„Aš pirmiausia galvojau, kad tai yra tiesiog kaip žaidimai, ir tokio dalyko aš nepriimdavau taip labai asmeniškai. Bet su laiku pamačiau, kad tai – jau ne žaidimai, taip rimtai pradėdavo viskas vykti.
[…] Kai kiekvieną dieną girdi, kaip tau sako, kad tu nebegyvenk, – tai iš tikrųjų labai paliečia. Tada tikrai netgi būdavo tokių minčių, kad gal man nebereikia gyventi. […] Aš turėjau planą, kaip pasitraukti iš gyvenimo, bet, ačiū Dievui, to nepadariau“, – neslepia mergina.
Patyčios / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Koridoriuje patyčių mokytojai nematė
LRT RADIJUI pašnekovė pasakoja – iš jos mokykloje būdavo tyčiojamasi pakankamai atvirai, tiesiog pertraukų metu mokyklos koridoriuje. Anot merginos, mokytojai tada dažniausiai būdavo savo kabinetuose, todėl gal akivaizdžiai ir nematydavo, kaip elgiamasi su mokine. Mergina drįso ir pati apie patyčias prabilti mokyklos darbuotojai, tačiau tai pokyčių neatnešė.
„Aš buvau pasakiusi socialinei [pedagogei], jei neklystu. Tai tiesiog sakė, kad pasikalbės, bet tas jų pokalbis buvo toks labai paviršutiniškas ir tiesiog [patyčios] toliau vyko, nesimatė, kad jiems yra kokių bausmių“, – guodžiasi mergina.
Į policiją ji kreiptis nusprendė paraginta vienos pažįstamos. Ji pakankamai gerai žinojo situaciją, kurioje yra mergina, matė, jog bėgant laikui patyčios tik auga. Merginos tėvai, nors iš pradžių ir gana neutraliai į viską žiūrėjo, vėliau suprato patyčių rimtumą ir taip pat palaikė dukros sprendimą kreiptis į policiją.
Patyčios / S. Webb/Unsplash nuotr.
„Buvo keli vaikinai, kurie buvo „priduoti“ policijai. Po to prasidėjo tokie dalykai, kad atsirasdavo jų draugai, kurie tai darydavo, kurie man rašinėdavo žinutes. Būdavo tokia kaip grandinė, kad vieni per kitus susitaria ir tiesiog rašinėja man žinutes.
Keli iš jų buvo man parašę „atsiprašau“. Jie bandė atsiprašyti manęs, kad viską baigčiau ir susitaikytume. Aš nenutraukiau nieko, nes nenorėjau to paleisti“, – aiškina mergina.
Kad skriaudikai iš tikrųjų nejaučia jokios kaltės, mergina įsitikino ir teismo salėje. Vaikinai tyčiotis iš savo aukos nesiliovė ir ten.
Patyčios internete / Shutterstock nuotr.
„Jie sakė ir prie teisėjo, jis girdėjo, kad aš neva esu neverta gyventi, tiesiog, kad aš nusižudyčiau“, – stebisi mergina.
Mergina džiaugiasi, jog į jos patirtis teisėjas nenumojo rankos. Iš viso 12 vaikinų, besityčiojusių iš merginos, sulaukė realios laisvės atėmimo bausmės. Kaip aiškina pašnekovė, septyni iš jų gavo 5 mėn., du – 8 mėn., o dar trys – 1 metus nelaisvės. Mergina tikisi, jog jos pavyzdys paskatins ir kitus nuo patyčių kenčiančius asmenis kreiptis pagalbos.
Vaikams reikia pasitikėjimo schemos
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė LRT RADIJUI sako, kad prestižinės Vilniaus gimnazijos mokinės istorija yra „visiškai išskirtinis atvejis“ Lietuvoje. Įprastai mūsų šalyje patyčių atvejai teismo nepasiekia, todėl ir skriaudėjai realios bausmės nesulaukia. Visgi ir šios konkrečios istorijos aplinkybės, anot E. Žiobienės, nėra standartinės.
„Mes girdime visi, kad tai nėra tik patyčių atvejis. Tai yra žmogaus galimas privedimas prie savižudybės ir smurtiniai veiksmai“, – sako vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
Edita Žiobienė. / BNS nuotr.
Anot E. Žiobienės, remiantis apklausų rezultatais, patyčių Lietuvos mokyklose, panašu, kad mažėja, nors, kaip ir pripažįsta pati, tai pamatuoti yra labai sunku. Mokyklose dabar jau įdiegtos įvairios patyčių prevencijos programos, tačiau tuo apsiriboti, E. Žiobienės teigimu, nepakanka.
„Jeigu mokyklos bendruomenė yra normali, normaliai veikianti institucija, tai jie turėtų dažnai turėti ir mokymų, nukreiptų prieš patyčias, apie tinkamą elgesį vienas su kitu, ir turėtų turėti tam tikrą pasitikėjimo schemą, į ką [vaikas] galėtų kreiptis“, – sako ekspertė.
E. Žiobienė tikina, jog nuo patyčių dvejus metus kentusios merginos atvejis rodo, jog Vilniaus gimnazijoje tokia pasitikėjimo schema yra, vaikas žino, kur ieškoti pagalbos. Visgi, matyt, socialinės pedagogės reakcija buvo neadekvati ir per silpna, palyginus su patyčių mastu.
Mokykla / D. Umbraso/LRT nuotr.
Lietuvos gimnazijų asociacijos prezidentas, Jonavos Senamiesčio gimnazijos direktorius Darius Mockus savo ruožtu prideda, jog mokyklos bendruomenė pati sau diktuoja, ar patyčios jų gretose ras vietos, ar ne.
„Jeigu bendruomenė susikuria sau tokias taisykles ir sako, kad mes taikome nulinę toleranciją patyčioms ir stengiamės padėti kiekvienam vaikui, prašome, tarkime, iš tėvų pagalbos, jeigu išgirstame kažkokias istorijas, kad mokyklai praneštų, tuomet tikėtina, kad patyčių lygis bus kur kas mažesnis negu ten, kur žiūrima į tai truputį paviršutiniškai.
[…] Daug istorijų mokyklose rodo, kad Lietuvoje visgi egzistuoja toks didžiulis pareigų ir atsakomybės disbalansas. Mes tarsi prarandame ryšį tarp netinkamų veiksmų ir atsakomybės už juos. Tai labai pastebima ir tarp nepilnamečių“, – dėsto D. Mockus.
Darius Mockus / Asmeninio archyvo nuotr.
Anot direktoriaus, Lietuvoje trūksta ir greitų priemonių, kurios pritaikytų atsakomybę tiems, kurie tyčiojasi. Visgi svarbiausia, jog į patyčias nebūtų numojama ranka, kad apie jas būtų pranešta. Tam pritaria ir vaikų teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė.
„Pagrindinis dalykas yra visiems reaguoti ir netoleruoti tokių dalykų. […] Toleravimas arba buvimas tik žiūrovu, klausytoju irgi nieko gero nežada. Labai svarbu, kad iš karto būtų reakcija, kad žmogus būtų padrąsintas kreiptis [pagalbos]“, – sako ekspertė.
Šaltinis: lrt.lt
