Papasakosiu įsimintiniausią savo dovanos istoriją. 21-ąjį gimtadienį švenčiau su visa šeima ir su draugais. Buvo vienas didelis balius.
Atėjo ir mano vaikinas. Padovanojo man dovaną, gražiai suvyniotą į raudoną popierių. Duodamas ją dar kažką tyliai šnipštelėjo, bet užkalbino mane kažkas ir nebegirdėjau.
Vakarui besibaigiant, jau suvalgius tortą, mano krikšto mama pradėjo kalbinti pažiūrėti dovanas. Buvo keli, kurie sakė, kad gal nereikia čia viešai (vienas jų – mano vaikinas), bet kiti džiugiai pritarė.
Pradėjau pakuoti dovanas ir rodyti visiem, ką gavusi, dėkoti dovanojusiam… Kol priėjau raudonąją. Nuplėšiu popierių, o ten – dėžutė su daiktais. Ir dėžutė skaidrios plastmasės, tai net neišeina paslėpti! Viduje visi mato: antrankiai, botagėlis ir dovanų čekis (berods, apatinių parduotuvės prabangios).
Norėjau prasmegti skradžiai. Pasijuokiau, nukišau dovaną giliau, kad nieks neapžiūrinėtų. Kitas pakavau, o kaistu iš gėdos, nebegaliu blaiviai mąstyti. Neprisimenu, kaip baigėsi vakaras, viskas tikriausiai buvo gerai, bet gėdą prisimenu puikiai.
Vaikinas turbūt norėjo pajuokauti, todėl šalia prabangaus čekio įtaisė „žaislų“. Nesitikėjo, žmogus, kad prie visų išpakuosiu. Ir aš pasimokiau daugiau dovanų viešai nesirodyti – maža kas. Tokia mano labiausiai nustebinusi dovana ir iki dabar prajuokinantis prisiminimas.
