Anytos klausimas prie Velykų stalo Inetą paliko be žado: „To jau per daug“

„Šventės turbūt, kaip ir daugeliui kitų tautiečių, mums yra tas metas, kai prie stalo netyla kalbos. Be galo smagu pasikalbėti su mylimais ir brangiais žmonėmis, ne tiek daug progų turime visi susibėgti į vieną vietą, bet kartais pasipila tokie klausimai, kad nors krisk negyvas“, – rašo naujienų portalui tv3.lt laišką atsiuntusi skaitytoja Ineta.

Turim tradiciją, kad Kalėdas švenčiame pas mano tėvus, Velykas – pas sužadėtinio tėvus, taip jau viskas susidėliojo. Su vaikino tėvais sutariame puikiai, jie visada, kad ir ką sugalvojame, labai palaiko, tikrai negaliu skųstis, kad gavau anytą-gyvatę.

Bet yra tokie žmonės, kurie kartais nejaučia ribų ir nesupranta, kada geriau palaikyti liežuvį už dantų. Kaip visada, prie šventinio stalo netrūksta kalbų ir apie nieką, bet visi pasipasakoja, kas ir kuo gyvena, kokie ateities planai.

„To jau per daug“

Na, aš ir papasakojau, kad mūsų su vaikinu ateities planuose – karjeros siekimas ir kelionės, šiuo metu taip esame sutarę, kad mėgaujamės jaunyste ir dedamės pamatą tolimesniam gyvenimui, šeimos kūrimui.

Aišku, sužadėtinio mama klausydama, visai nepagalvojusi, šovė: „Vien tik lakstot, visur keliaujat, o tai kada vestuvės?“ Neva, jau pats laikas mums, esam susižadėję jau daugiau nei pusantrų metų, tad jau vėluojam su vestuvėmis, nėra čia ko atidėlioti ir laukti, vos ne buvo išreikštas noras, kad čia ir dabar reikėtų imti ir susituokti.

Myliu ir gerbiu vaikino mamą, bet to jau per daug. Ji puikiai žino, kad to dar nėra planuose, pirmiausia norime susitaupyti vestuvėms, be to, dabar yra svarbesnių finansinių reikalų. Ir išvis, čia tik mūsų reikalas, o ne tėvų, sesių, tetų ar senelių.

Dar juokingiau, kad pagal kažkokius prietarus, jau vėluojame susituokti, nes praėjo daug laiko po sužadėtuvių. Nežinau, kaip kitiems, bet man atrodo kvaila 21 amžiuje vadovautis kažkokiais senoviniais prietarais, laikai jau juk pasikeitė.

Dar dabar neatslūgsta pyktis, niekaip nesuprantu, iš kur tas noras kištis į kitų gyvenimus? Suprantu, tėvams vaikai visada bus jų vaikai, norisi jiems visko, kas geriausia, bet vis tiek sprendimus turi priimti jie patys, juolab, kada tuoktis.

Patikėkit, kokia nemaloni tyla stojo prie stalo po diskusijos apie tai, kada gi mūsų vestuvės, nes jau būtų pats laikas. Taip, kad nedarykit taip, jei jau labai norisi kištis į asmeniškumus, gal tada bent jau ne prie bendro stalo, o kažkaip privačiai, nes visi susirinkę jautėsi be galo nepatogiai.

Autorius: skaitytoja Ineta