Pasaulyje kelią skinasi nauja eutanazijos atmaina – pagalbinė savižudybė

Siekia, kad pagalbinės savižudybės kapsulės būtų prieinamos visiems

Ar norėtumėte atsigulti patogioje kapsulėje ir po minutės pajusti, kaip dingsta skausmas, ligos, ir gyvenimo kančia?

Tokią galimybę siūlo savižudybės mašinos, arba tiksliau sakant, „Sarco“ kapsulės kūrėjas, australas dr. Philipas Nitschke.

Daugelyje valstybių pagalbinė savižudybė nėra įteisinta, tačiau Šveicarijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Liuksemburge, Kanadoje ir Vokietijoje ji yra leidžiama.

Nors kalbėti apie tai yra sudėtinga ir galbūt daugeliui nemalonu, nes dauguma tikimės gyventi ilgai ir laimingai, tačiau tuo pačiu mes turime suvokti sergančiųjų nepagydomomis ligomis patiriamą skausmą ir šiuolaikinės medicinos ribas. Todėl dr. P. Nitschke siekia, kad pagalbinės savižudybės kapsulės būtų prieinamos visiems visame pasaulyje.

Mano, kad savižudybė humaniškas ir meilės kupinas veiksmas

Mirties mašina „Sarco“ spausdinama 3D būdu. Ji veikia gana paprastai. Sprendimą nutraukti gyvybę priėmęs žmogus yra patikrinamas, siekiant įsitikinti, kad jo protinė sveikata yra pakankamai gera. Tuomet jis gauna kodą, kuris 24 valandas leidžia patekti į „Sarco“ kapsulę. Joje žmogui telieka atsigulti. Į kapsulę plūsteli skystas azotas, kuris garuodamas išstumia deguonį. Deguonies lygis aplinkoje nukrenta iki 5 % (įprastai aplinkoje yra apie 21 % deguonies). Žmogus kvėpuoja normaliai, tačiau jau po minutės netenka sąmonės. Dar po kelių minučių jį ištinka mirtis.

Pasak P. Nitschke, pagalbinė savižudybė nėra kažkoks naujas fenomenas. Šveicarijoje tai vyksta nuolat. Nepagydomomis ligomis sergantys žmonės padedami nevyriausybinių organizacijų savo gyvenimą dažniausiai užbaigia išgėrę mirtiną pentobarbitalio dozę. Kol vieni teigia, kad pagalbinė savižudybė yra neetiška, kiti mano, kad tai – humaniškas ir netgi meilės kupinas veiksmas.

Visgi, kritikai teigia, kad kuriamos pagalbinės savižudybės mašinos, yra verslas.

Nors organizacija „Dignitas“, pagalbinės savižudybės paslaugas teikianti Šveicarijoje, yra nepelno siekianti organizacija, tačiau tokią mirtį pasirinkę žmonės turi sumokėti 6000 eurų.

Australijoje P. Nitschke pardavinėjami savižudybės rinkiniai taip pat nėra pigūs, o „Sarco“ procedūros kaina kol kas yra apskritai nežinoma.

„Sarco“ kapsulėje žmogus gyvybės nutraukimą atlieka pats

„Sacro“ kūrėjai siekia, kad asmenims nusprendus pasinaudoti pagalbine savižudybe jokių gydytojų receptų ir psichiatrų analizių nereikėtų.

Gyvenimą nutraukti norinčiam žmogui turėtų pakakti internete atsakyti į eilę klausimų. Tuomet dirbtinis intelektas (DI) pagal juos įvertintų žmogaus psichologinę būseną ir galimybę priimti tokius sprendimus. Teste taip pat bus būtina pademonstruoti, kad sprendimas priimtas laisva valia. DI leidus, žmogus gaus kodą, su kuriuo galės patekti į „Sarco“.

„Sarco“ kapsulė bus atgabenta į kliento pasirinktą vietą. Žmogus į ją pateks su kodu, ten atsiguls ir turės atsakyti į keletą klausimų. Galiausiai, jis turės nuspausti mygtuką, kuris pradės savižudybės procesą. Mygtuko paspaudimas yra labai svarbus, nes tai – savižudybė, o ne eutanazija. Gyvybės nutraukimą žmogus turi atlikti pats.

„Sarco“ kūrėjai teigia, kad savižudis kapsulėje nejunta jokio dusimo jausmo ar panikos – žmogus kvėpuoja, tik jo organizmas negauna deguonies.

Teigiama, kad „Sarco“ kapsulė dar nėra visiškai užbaigta. Dar reikia sukurti kamerą, kuri įrašys žmogaus sutikimą ir norą mirti. Žadama, kad šie darbai bus baigti artimiausiu metu.

Lietuvos anesteziologai pasisako prieš pagalbinę savižudybę

Prieš kurį laiką viešumoje pasirodžiusi žinia apie sukurtą mirties arba pagalbinės savižudybės kapsulę „Sarco“ sulaukė itin prieštaringų vertinimų ir Lietuvoje. Šio išradimo kritikai teigia, kad futuristinis įrenginio dizainas perdėtai romantizuoja savižudybę.

Diskusijų apie eutanazijos įteisinimą buvo kilę ir Lietuvoje. Tačiau Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugijos prezidentas, gydytojas anesteziologas-reanimatologas prof. dr. Andrius Macas šiuo klausimu yra kategoriškos nuomonės.

„Taip, gydytojai hipotetiškai pasvarsto, kada žmogui eutanazijos galėtų teoriškai reikėti. Gal esant nepakeliamam skausmui ar kitais nevaldomais atvejais, bet tai turbūt yra tūkstantosios procento dalys, kai yra kažkokia racionaliais sprendimais nesuvaldoma situacija. Kokia bebūtų situacija, daug kas yra sprendžiama ir išsprendžiama. Skausmą galima nuskausminti, galima pakelti ūpą, ieškoti motyvaciją keičiančių sprendimų ir žmogus gyvens tiek, kiek jam lemta. Nesuprantu, kodėl į tai turėtume dirbtinai kištis“, – samprotavo gydytojas. 

Jo manymu, ne tik kalbos apie pagalbinę savižudybę, bet ir siūlomi praktiniai to įgyvendinimo būdai yra nesąžiningi ir kelia daug sumaišties.

„Labai keista, ko visu tuo siekiama? Ar tai yra komerciniai tikslai? Man tai atrodo kaip pergalė prieš gyvybę, jos ypatingumą. Bet žmogus yra mirtingas, gyvybė yra tokia trapi, kad asistuoti jos nutraukimui nereikia. Jei žmogus turi psichologinių sunkumų, psichinę negalią, kitų problemų, reikia ieškoti sprendimų. Gyvybė yra vertybė bet kuriuo atveju. Lietuvoje ir Europoje geometrine progresija nyksta žmonės, ir dar mums reikia kažką padaryti papildomai, kad paspartintume šį procesą?“ – įžvalgomis dalinosi profesorius. 

Gydytojas įsitikinęs, kad prasminga yra kiekviena žmogui duota akimirka. Nors būtis kartais tampa nepakeliama, bet yra būdų, kurie padeda žmogui iškęsti kančias ir iš gyvenimo išeiti oriai.

Eutanazijos draudimą nulemia empatijos stoka

Žvelgiant istoriškai eutanazijos terminą pirmasis XVI a. pavartojo anglų filosofas Francis Baconas. Tuo metu eutanazija reiškė lengvą ir neskausmingą mirtį. Šiandien bendros eutanazijos apibrėžties nėra. Daugelis autorių ją apibrėžia skirtingai.

Eutanazijos tema labai jautri, nes kalbama apie žmogaus gyvybę, kuri laikoma aukščiausia vertybe. Diskutuojant šia tema susiduriama tiek su moraliniais, tiek etiniais, tiek religiniais klausimais. Vienareikšmiškai sutinkama, kad šią procedūrą turėtų atlikti tik gydytojai, kuriems turėtų būti įstatymu suteikta tokia teisė, tačiau tuomet kyla klausimas, ar bus norinčių tapti etatiniais budeliais? Ne mažiau svarbus momentas, jei būtų įteisinta nesąmoningos būsenos asmenų eutanazija – kaip pašalinti riziką, kad nebus atimta gyvybė žmogui, kuris pagal gydytojų diagnozes neturi vilties tapti sąmoningas, tačiau, kaip rodo gyvenimo patirtis, atsibunda po ilgų komos metų ir net gyvena visavertį gyvenimą?

Visa tai kelia pavojų žmogaus gyvybei tapti dar vienu ekonominės apyvartos dalyku ar medikų priemone atlaisvinti vietų perpildytose ligoninėse. Galiausiai gali kilti pavojus, kad atsiras piktnaudžiavimo atvejų ir pasinaudojus eutanazija, atsikratoma nusibodusiais artimaisiais. Visi šie klausimai neabejotinai reikalauja išsamios diskusijos, tačiau savaime nepaneigia eutanazijos svarbos ir jos poreikio visuomenėje.

Tarp teisininkų nekyla ginčų, kad žmogus turi teisę laisvai disponuoti savo gyvenimu, jo teisė mirti yra neatsiejama privataus gyvenimo neliečiamumo dalis. Tokią teisę jam garantuoja nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai, laiduojantys pagarbą asmens privačiam gyvenimui, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri gina asmens teisę į gyvybę.

Visgi, nepaisant mokslo pažangos, šiandien medicina nėra visagalė ir žmonės serga tiek nepagydomomis ligomis, tiek yra nepagydomai sužalojami. Todėl žmogus atsiduria dvejopai vertinamoje situacijoje: viena vertus, jam tarsi teikiama pagalba ir jis vis dar būna gyvas, bet, kita vertus, dėl tos pačios pagalbos jis yra kankinamas, nes jaučia nepakeliamus skausmus ir dėl šios kankinamos būsenos jis taip pat šaukiasi pagalbos, prašo nutraukti jo kančias leidžiant jam ramiai numirti. Tačiau tokiam asmeniui atsisakoma padėti, nes teisės aktai nenumato pagalbos leisti žmogui neskausmingai numirti.

Tikėtina, jog eutanazijos draudimą nulemia empatijos stoka, nes suabsoliutinamos išimtinai moralinės vertybės, asmeniniai ir religiniai įsitikinimai, pastarųjų negalint susieti su realiu gyvenimu. Žmogus, kuris nėra patyręs nepakeliamos kančios, natūraliai nėra pajėgus suvokti mirties kaip pagalbos, nes mirtis iš prigimties suvokiama kaip pati didžiausia neganda, kurios reikia bet kokia kaina vengti.

Apklausos rodo, kad didžioji Lietuvos visuomenės dalis eutanazijai pritaria, neabejoja jos reikalingumu ir nauda, todėl manytina, kad valdžios atstovai neturėtų ignoruoti tautos valios ir turėtų imtis veiksmų šį klausimą spręsti, o atspirties taškas galėtų būti ilgametė kitų Europos šalių patirtis, kuri leistų sukurti visomis prasmėmis saugų naudojimosi savo teise į orią ir nekankinančią mirtį mechanizmą.