Klaipėdiečių pora apleistą 250 metų sodybą pavertė svajonių namais

Elzbieta ir Gražvydas Kontarai – klaipėdiečių pora, kuri ilgą laiką gyveno taip, kaip gyvena daugelis: bute, darbas mieste, savaitgaliai gamtoje. Tačiau kažkuriuo metu jie pajuto, kad miestas nebeįkvepia, o triukšmas užgožia svarbiausius dalykus.

„Dirbome Klaipėdoje, bet kiekvieną savaitgalį vis ieškojome, kur pabėgti – į miškus, prie ežerų, į laukus. Supratome, kad mūsų vieta nėra daugiabutyje, tarp sienų ir radiatorinių ginčų su kaimynais“, – šypsosi Gražvydas.

Didmiesčio gyvenimas, pasak jo, pamažu pradėjo slėgti. Žmonės tapo paviršutiniški, bendravimas – dirbtinis. „Mieste atrodydavo, kad visi skuba tik dėl savęs. Norėjosi tikrumo. Todėl galiausiai nusprendėme – gyvenimas turi būti kitoks.“

Jų sprendimas buvo drastiškas: palikti Klaipėdą ir persikelti į vienkiemį. Tačiau rasti tokią vietą, kuri atitiktų jų viziją – nebuvo lengva.

Svajonių sodybos paieškos užtruko penkerius metus

Elzbieta ir Gražvydas sudarė ilgą sąrašą: senas vienkiemis, toli nuo kaimynų, šalia miško ar vandens telkinio, be žvyrkelio, su natūraliu gamtos reljefu. „Daugelis sakė – tokių vietų nebėra. Bet mes vis tiek ieškojome“, – pasakoja Gražvydas.

Poros paieškos truko net penkerius metus. Jie važinėjo po Žemaitiją, klijavo skelbimus parduotuvėse, kalbino vietinius. „Kaimo pardavėjos žinojo viską. Kartais užsukdavome tiesiog pasikalbėti, gal kas planuoja ką parduoti. Tai buvo mūsų detektyvinis etapas“, – juokiasi vyras.

Viskas pasikeitė, kai jie atsitiktinai rado seną, jau pasibaigusio galiojimo skelbimą internete. Ten buvo minima sodyba Purvaičių kaime, Plungės rajone. „Nedelsdami sėdome į automobilį ir išvažiavome. Privažiuoti iki sodybos nebuvo įmanoma, kelių beveik nebuvo. Bet mus lydėjo jausmas, kad tai ta vieta“, – prisimena Gražvydas.

Pirmasis įspūdis – tarsi grįžimas į praeitį

Kai jie pirmą kartą atvyko į sodybą, juos apėmė keistas ramybės jausmas. „Atrodė, kad ta vieta alsuoja istorija. Buvo taip gera, tarsi laikas būtų sustojęs. Troba stovėjo tuščia jau šešerius metus, bet vis dar atrodė gyva. Tarsi ką tik būtų išėjusi senutė, kuri joje gyveno“, – dalijasi vyras.

Jų naujasis namas buvo užregistruotas dar 1780 metais. Daugiau nei du šimtmečius čia gyveno tik viena giminė – Kontarai tapo antra šeima per visą istoriją.

„Sodyba buvo turtingo ūkininko, čia kadaise stovėjo daugiau pastatų. Senasis namas turėjo du kambarius ir virtuvę – vėliau pristatyti dar keli. Tai buvo įprasta senovėje – kai šeima augo, augo ir namas“, – pasakoja Gražvydas.

Autentiškumas jiems buvo svarbiausias dalykas. „Norėjome išsaugoti kiekvieną detalę. Juk tokios vietos – tai mūsų istorijos gyvi liudininkai.“

Gyvenimas be patogumų: šaltos žiemos ir krosnies šiluma

Po sodybos įsigijimo jų laukė išbandymų metai. Pirmuosius pusę metų jie dar važinėjo iš Klaipėdos – savaitgaliais remontuoti, tvarkyti, o vėliau nusprendė persikelti visam laikui.

„Kai persikėlėme, buvo tik elektra ir vanduo. Sienos kiaurymėtos, langus perpučia, žiemą kambaryje būdavo 10 laipsnių šilumos. Bet buvo smagu – tarsi gyventume senovėje. Rytais pakuri krosnį, kvapas, traškesys, visa tai turi savo žavesį“, – sako Gražvydas.

Toks gyvenimas truko porą metų. Per tą laiką jie savo rankomis stabilizavo namo pamatus, sutvirtino sienas, apšiltino, pakeitė langus, bet išlaikė jų autentišką formą. Stogui iš pradžių planavo skiedras, tačiau dėl patvarumo pasirinko skardinį variantą.

„Norėjome išsaugoti sielą, bet suteikti patogumo. Dabar namas modernus, tačiau dvelkia senove. Kiekvienas kampas turi istoriją“, – pasakoja vyras.

„Čia mūsų oazė – vieta, kur laikas teka kitaip“

Šiandien Kontarų sodyba tapo jų svajonių vieta. Jie džiaugiasi kiekvienu paprastu dalyku – karštu vandeniu, vonia, šiltu namu. „Tai, kas mieste atrodė savaime suprantama, čia tapo prabanga. Dabar kiekviena diena – tarsi dovana“, – sako Gražvydas.

Jis pripažįsta, kad kelias buvo sunkus, tačiau pilnas atradimų. „Gyvenimas be patogumų išmoko kantrybės. Dabar žinome, kas yra tikras darbas, tikra šiluma, tikras poilsis. Kai viską sukuri pats, tai įgauna kitą prasmę.“

Jų kieme dabar auga sodas, laksto vištos, o aplink – tik gamta. „Čia tylu. Girdi, kaip ošia miškas, kaip krenta lietus, kaip nubunda rytas. Tai mūsų pasaulis, kur viskas tikra.“

Patarimai tiems, kurie svajoja apie savo sodybą

Gražvydas neslepia – senos sodybos atkūrimas nėra romantiška pasaka. „Pirmiausia reikia aiškiai suprasti, ko nori. Jei sodyba – tik vasarai, tai viena, bet jei nori gyventi – reikia ruoštis iššūkiams. Ir tai tikrai ne investicija, nes tokie projektai neatsiperka finansiškai. Bet atsiperka emociškai – su kaupu.“

Jis pataria įvertinti jėgas, finansus, partnerystę. „Jei vienas nori labiau, o kitas – mažiau, labai greit pavargsite. Turi būti komanda, kitaip nieko nebus. Mes su Elzbieta viską darėme dviese – be rangovų, be pagalbos. Tai užgrūdino.“

Pasak Gražvydo, svarbiausia – nebijoti. „Kai visi sako, kad „neįmanoma“, reiškia, eini teisingu keliu. Jei būtume klausę kitų, šiandien šios sodybos nebūtų.“

245 metų istorija, kuri gyvena toliau

Kontarų istorija – tai įrodymas, kad paveldas gali atgimti ne muziejuje, o gyvuose namuose. Jie ne tik atkūrė sodybą, bet ir sukūrė vietą, kurioje gyvenimas teka lėčiau, o kiekviena diena – su prasmės jausmu.

„Kai vakare išeinu į kiemą, matau tą patį horizontą, kurį prieš du šimtus metų matė žmonės, čia gyvenę iki mūsų. Tai jausmas, kurio neįmanoma nusipirkti“, – sako Gražvydas.

Šiandien sodyba Purvaičių kaime – ne tik jų namai, bet ir gyvas liudijimas, kad tikra vertė gimsta iš meilės ir rankų darbo.