Ši mergaitė gimė mažiausia visoje Lietuvoje: pamatykite, kaip ji gyvena dabar

2019 metais Kauno klinikose įvyko pirmasis toks į Lietuvos istoriją įsirašęs stebuklas – medikams pavyko išgelbėti vos 22-ejų savaičių gimusią Skaistę. Dabar mergaitei – šešeri su puse metukų, o jos šypsena mamą ir tėtį džiugina kiekvieną dieną.

Naujienų portalas tv3.lt susisiekė su mažosios Skaistės mama Sandra pasiteirauti, kaip dukrytė laikosi dabar.

Sandra neslėpė, kad jų kelyje iššūkių likimas nepagailėjo, tačiau pridėjo, kad dabar Skaistė jau didelė – eina į darželį, stengiasi būti kitų vaikų apsuptyje.

Mergaitė gimė 22-ejų savaičių

Mama pasakojo, kad jos nėštumas visai nesiskyrė nuo kitų. Sandra jautėsi puikiai, buvo energinga, ėjo į darbą. Vienintelis nėštumo niuansas – nėščiųjų diabetas, tačiau pakoregavus mitybą šis niuansas buvo išspręstas.

Vis tik 21-ąją nėštumo savaitę Sandra su vyru išvažiavo į sodybą, kur naktį moteris pasijuto nekaip.

„Tada nuvažiavau į ligoninę ir gydytojai pasakė – praviras kaklelis ir uždegimas. Tad savaitę laiko pragulėjau Kauno klinikose, ligoninėje.

Pamenu, kad tą penktadienį suėjo lygiai 22 nėštumo savaitės, mane vežė siūti kaklelio. Pasakė, kad geriausias variantas – kaklelį apsiūti“, – sakė Sandra.

Deja, operacijos metu to padaryti nepavyko. Priešingai – tokia intervencija paskatino priešlaikinį gimdymą.

Kaip pasakojo mama, tiesiai iš operacinės palatos ji buvo išvežta į gimdyklą, o tai, kas vyko vėliau, ji prisimena kaip per miglą.

„Prieš operaciją man buvo padaryta narkozė, o kai prasidėjo gimdymas, gydytojai dar mėgino mane išbudinti, bet jiems nepavyko.

Gerai pamenu tik tai, kad palatoje buvo nemažai gydytojų, vėliau atnešė inkubatorių, aš anksčiau net nebuvau tokio mačiusi. Atsimenu, kad vos gimusią Skaistę susuko į tokią tarsi plėvelę ir išsinešė“, – tęsė pasakojimą mama.

Tam, kad skaitytojai geriau įsivaizduotų situaciją, Sandra pridėjo, kad jos mergaitė svėrė mažiau nei pakelis cukraus – vos 350 gramų. Pirmasis naujagimę tą dieną išvydo tėtis.

„Po viso to mane išvežė į palatą, kur guli žmonės po operacijų. Pas mane atvyko seselė, pasakė, kad įvyko priešlaikinis gimdymas, kad turime laukti.

Aš ją pamačiau tik praėjus kelioms valandoms po gimdymo. Gimdžiau ryte, o ją pamačiau po pietų.

Ji buvo delno dydžio, pilvukas išsipūtęs, kojytės plonos. Jos liesti nebuvo galima, nieko daryti nebuvo galima“, – dalijosi ji.

Medikai pateikė pačias niūriausias prognozes

Vos pagimdžiusi mama neilgai trukusi sulaukė medikų vizito. Sandra pasakojo, kad jų prognozės buvo itin skaudžios – šansų išgyventi nėra.

„Jie pasakė, kad tokių mažų vaikų nėra išgelbėję, kad tokie vaikučiai neišgyvena. Pasakė, kad jei norime krikštyti, tai jau turime kviesti kunigą, nes jie nežinojo, ar po valandos ji bus gyva. Visoje toje situacijoje kalba ėjo ne apie dienas, o apie valandas…

Aš pamenu, kad po to mus išsivedė iš reanimacijos palatos. Vėliau mes jau skaičiavome, kiek laiko jai pavyksta išgyventi – iš pradžių po vieną valandą, vėliau po vieną dieną. Niekas netikėjo, kad ji išgyvens“, – liūdnais prisiminimais dalijosi mama.

Sandra neslėpė, kad ir po to kelis mėnesius jiedu su vyru negalėjo atsikvėpti. Kiekviena išgyventa dukrytės diena buvo laimėjimas.

Kaip pasakojo mama, vieną dieną dukrytės sveikata būdavo stabili, o jau kitą dieną jie susidurdavo su pablogėjimu.

„Dar pamenu, kad kai jai reikėjo įvesti įvairius vamzdelius kvėpavimui, visi galvojo, ką daryti, nes visi kateteriai buvo per dideli. Jos kraujagyslės buvo be galo mažos, viskas buvo labai apsunkinta“, – pasakojo ji.

Po trijų savaičių paaiškėjo, kad Skaistės mažyčiuose plaučiuose pradėjo formuotis cista, kuri taip plėtėsi, kad bet kurią akimirką jos plaučiai galėjo trūkti. Tuo metu buvo sukviestas gydytojų konsiliumas, gydytojai tarėsi, ką daryti toliau.

Pasak Sandros, buvo prieita išvada, kad dukrytei reikia atlikti plaučių operaciją. Didžiausias klausimas buvo, ar ji šią operacją atlaikys.

„Mums pasakė, kad galima daryti plaučių operaciją, tad mes pasirašėme, sutikome su operacija. Tai buvo jau kelių dienų klausimas.

Operacija pavyko. Prisimenu, kaip gydytojas išėjo iš operacinės ir pasakė, kad nesitikėjo, bet viskas pavyko“, – džiugia žinia dalijosi mama.

Pirmą kartą į namus įžengė beveik po pusės metų

Sandra gerai prisimena 2019 metų lapkričio 15 dieną – tai data, kai ji pirmą kartą su dukryte ant rankų įžengė pro savų namų duris. Kone pusę metų ligoninėje pragyvenusiai šeimai tai buvo atgaiva.

Vis tik mama prisipažino, kad nors namo jau labai norėjosi, tuo pačiu buvo baisu. Galvoje vis sukosi klausimai, kaip pavyks vieniems prižiūrėti dukrytę.

„Mes grįžome namo su papildomu deguonimi, su kita įranga. To deguonies ji ir dabar nori, jai reikia pagalbos kvėpuojant.

Kai grįžome namo buvo baisu, nes ligoninėje buvome apsipratę, slaugės buvo šalia. Kai grįžome namo, supratome, kad esame vieni, o aparatai pypsi, reikia mokėti viską sujungti, prižiūrėti. Galiausiai mums viskas pavyko“, – kalbėjo Sandra.

Pasiteiravus mamos, kaip Skaistei sekasi dabar, kai ji skaičiuoja jau šešerius su puse metukų, pašnekovė pasakojo, kad būna visko.

Mama aiškino, kad bėgant laikui jie pastebėjo, jog mergaitės raida atsilieka, o taip pat jai buvo nustatyta ne viena diagnozė.

„Ilgainiui augant pastebėjome, kad jos raida atsilieka. Tai matome ir dabar, nes ji taria tik pavienius žodžius – mama, gerti, valgyti, eiti.

Skaistė turi plautinę hipertenziją, širdies nepakankamumą, kvėpavimo nepakankamumą. Ji taip pat turi klausos sutrikimą, skydliaukės sutrikimų, kitų diagnozių“, – teigė mama.

Šiuo metu mergaitė jau lanko darželį

Nors mergaitės gyvenimo kelias nelengvas, tačiau šiuo metu ji auga mylimų tėvų apsuptyje, tyrinėja pasaulį.

„Mes lankome darželį. Anksčiau būdavo taip, kad savaitę pabūdavome darželyje, tada tris savaites namuose arba ligoninėje.

Vis tik Skaistė stengiasi lankyti, dėl to kiek išeina, tiek mes ir einame. Jai labai ten patinka, ji visai nebijo žmonių, labai drąsi mergaitė“, – dukra džiaugėsi mama.

Pasak jos, tikriausiai prie tokio Skaistės aktyvumo ir noro būti tarp žmonių prisidėjo tai, kad visą vaikystę ji praleido raidos centruose, terapijos centruose bei nuolat bendravo su specialistais.

Net ir be darželio mergaitės dienotvarkė aktyvi. Ji nuolat varsto specialistų kabinetų duris ir stengiasi kibti į gyvenimą.

„Skaistė jau praėjo ankstyvosios reabilitacijos kursą, tad dabar du kartus savaitėje lanko logopedę, vizitai mokami. Taip pat ji lanko masažus, ergoterapeutę“, – pasakojo mama.

Pasiteiravus mamos, kokia pagalba šiuo metu jiems reikalinga, ji prisipažino, kad finansinė. Anot Sandros, kiekvieną mėnesį reikia pirkti vaistus, papildus, reikalingas šlangutes aparatams, mokėti už vizitus pas specialistus.

Kiekvienas paramos euras yra reikalingas siekiant mažosios Skaistės pažangos rezultatų.

SKAISTĖS LABDAROS IR PARAMOS FONDAS

Į. k. 306029684

LT687044090103008168

PayPal: [email protected]