Išgirdęs, kaip motina elgėsi su vaikais, Žilvinas Žitkus nesulaikė ašarų: „Kartais sunku patikėti…“ (2)

Kartais netinkamas gyvenimo būdas atneša tokias pasekmes, už kurias negali atleisti net vaikai. Po viso gyvenimo, praleisto vaikų namuose, jaunuolis grįžo pas močiutę, bet ne pas mamą, o tai, ką močiutė papasakojo Žilvinui Žitkui, gelbėtoją pravirkdė.

Močiutė atskleidė, kad vaikai iš motinos buvo atimti ne šiaip sau – moteris visą gyvenimą buvo ir yra priklausoma nuo alkoholio. Kai berniukas dar buvo mažas, ji savo sūnų paliko anytai, o ši tuo metu net nežinojo, kaip juo rūpintis. 

„Ji paliko jį mažiuką ir išėjo gerti, aš net nežinojau, kuo jį maitinti. Vaiką išvežė metų ir trijų mėnesių“, – pasakojo močiutė. 

Dar tada apie šį įvykį rašė laikraščiai, kuriuos močiutė išsaugojo. To, kad jaunuolis užaugo vaikų namuose ir nepatyrė motiniškos meilės ir priežiūros, jis atleisti negali, tačiau neslepia, jog suaugęs suprato, kad vaikų namuose jam buvo daug geriau. 

„Aš negaliu suvokti, kaip gimiau ir atsiradau šioje šeimoje. Aš džiaugiuosi, kad gyvenau vaikų namuose, nes ten aš turėjau namus, galėjau turėti savo tvarką, visi mane prižiūrėjo ir rūpinosi, todėl nereikėjo sukti galvos, iš kur gauti valgyti“, – sakė vaikinas.  

Jis teigė, kad, jei turėtų galimybę, tikrai pasirinktų kitus tėvus. Nors šie žodžiai ir įskaudino motiną, vaikinas negali jai atleisti, nes dėl sunkios vaikystės ir netinkamo pavyzdžio jis, būdamas vos 17 metų, pradėjo vesti tokį patį gyvenimo būdą, kaip ir mama. 

„Tada aš buvau įsivėlęs į liūną – pats gėriau, rūkiau ir dariau kitas nesąmones“, – teigė jaunuolis. 

Mama vaikino nelankė net vaikų namuose, pas jį vis vykdavo močiutė, kuri Žilvinui atskleidė vieną skaudžiausių savo prisiminimų. 

„Aš turėjau vaikų globą, bet, kai juos parvesdavau namo, nežinodavau, ką daryti – jie išsivesdavo vaikus žiemą ant ežero, viena koja batuke, o kita basa. Išvirdavo karštą sriubą, bet visą puodą palikdavo ant stalo, o vaikai tai mažiukai laksto aplink stalą. 

<…> Mažiukė buvo ir nudegusi, ir indaują užsivertusi… Motina gulėdavo ant žemės, o vaikai eidavo prie jos ir guldavo šalia, taip pat ant žemės“, – kalbėjo močiutė. 

Išgirdęs šią istorija Žilvinas Žitkus nepajėgė sulaikyti ašarų. 

„Kartais sunku patikėti, kad tokios situacijos nutinka gyvenime. Aš nežinau, ar tėveliai gyvena paraleliniame pasaulyje, ar kur, ir patys negali pamatyti tų vaizdų, kuriuos mato močiutės ar kiti artimieji… 

Jūs gulite išsikinkiusi, o vaikai prie jūsų kaip kačiukai sugulę. Jie gi myli mamą ir jiems nesuprantama, kodėl mama negali atsibusti, nes ji nėra mirusi. Jie vis tiek nori jūsų meilės, o jums nelikdavo jokio noro nei su vaikais bendrauti, nei juos auklėti“, – sakė Ž. Žitkus.  

Nepaisydama šių žodžių ir sūnaus ašarų, motina savo kaltės niekur neįžvelgė.  

Jos pasiteisinimus galite išgirsti vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.