Andrius Tapinas pranešė liūdną žinią (161)

Andrius Tapinas pasidalijo liūdna žinia su savo sekėjais – mirė jo močiutė Valerija. Feisbuko įraše visuomenininkas atskleidė, kad jo močiutė, artimiausiems pažįstama kaip stipri ir nepalaužiama asmenybė, šiek tiek nesulaukusi savo 100-ojo gimtadienio, paliko šį pasaulį.

„Tik šiek tiek nesulaukusi savo 100-ojo gimtadienio vakar mus paliko mano močiutė Valerija. O tie nugyventi 99 metai tikrai verti filmo, nes juose atsispindi ir mūsų bedalės tautos tragedija“, – rašė A. Tapinas, dalydamasis savo jausmais ir atsiminimais apie išskirtinį žmogų.

Neįtikėtina gyvenimo istorija

A. Tapinas pasidalijo su sekėjais įspūdinga močiutės gyvenimo istorija, kupina dramos, kovos ir pergalės. Jauna gimnazistė, gyvenusi karo metais, įsimylėjo Širvintų dvarininko sūnų, tačiau šeimos gyvenimas buvo tragiškai sukrėstas karo. Po to, kai jos vyras išvyko į Vakarus ir vėliau į Kanadą, močiutė liko Lietuvoje su mažyliu vaiku. Vėliau, sovietmečiu, ji buvo išvežta į Sibirą, kur su kūdikiu ant rankų pabėgo nuo konvojaus ir grįžo į Lietuvą, nors nemokėjo kalbos, neturėjo pinigų, o grįžimas buvo ilgas ir sunkus kelias.

„Atsidūrusi Sibire, močiutė nusprendė, kad čia likti nevariantas. Pasprunka nuo konvojaus ir su kūdikiu ant rankų grįžta į Lietuvą“, – prisimena Andrius Tapinas.

Grįžusi į sovietų okupuotą Lietuvą, Valerija gyveno su svetimais dokumentais ir pavarde, stengėsi išgyventi, dirbdama įvairius darbus ir visą tą laiką nesulaukusi žinių apie savo vyrą, kuris buvo dingęs karo metu. Po dešimtmečio sužinojo, kad vyras gyvas, tačiau jų susitikimas įvyko tik po 15 metų.

Močiutės autoritetas ir šeimos gyvenimas

A. Tapinas taip pat dalijasi asmeniniais atsiminimais apie močiutės autoritetą šeimoje. Nepaisant jos tvirtos asmenybės, Andrius prisimena, kad, būdamas vaikas, jis turėjo daug laisvės, tačiau žinojo, kada reikia laikytis taisyklių.

„Ko gero, buvau vienintelis šeimoje, kuris nejautė jos autoriteto, bendravau daug laisviau, bet žinojau, kada reikia pagirti – „klausykit močiutės, ji baigus gyvenimo universitetą“, – šypsosi Andrius, prisimindamas vaikystę ir močiutės griežtumą.