Mirtinas maras vėl kelia nerimą: ar Lietuvai gresia pavojus ir ką iš tiesų turėtų žinoti gyventojai?

Žinia apie galimą maro atvejį Rusijoje vėl priminė vieną pavojingiausių žmonijos istorijoje infekcinių ligų. Nors maras dažniausiai siejamas su viduramžiais ir milijonus gyvybių nusinešusiomis epidemijomis, ši bakterinė infekcija nėra visiškai išnykusi. Tačiau ar pavieniai įtariami atvejai reiškia, kad Europai gali grėsti naujas protrūkis? Specialistų vertinimai leidžia atskirti tikrąją riziką nuo baimę keliančių spėlionių.

Pranešimai apie marą visuomet sulaukia išskirtinio dėmesio. Pats ligos pavadinimas daugeliui asocijuojasi su viena tamsiausių Europos istorijos epochų, kai medicina dar neturėjo veiksmingų priemonių infekcijai sustabdyti.

Tačiau XXI amžiuje situacija iš esmės pasikeitusi.

Mokslininkai žino maro sukėlėją, jo plitimo būdus, o gydytojai turi antibiotikų, galinčių padėti išgelbėti užsikrėtusiųjų gyvybes.

Vis dėlto tai nereiškia, kad liga tapo nepavojinga.

Ypač didelį susirūpinimą kelia plaučių maras – viena sunkiausių šios infekcijos formų, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali plisti nuo žmogaus žmogui.

Rusijoje pasirodę pranešimai sukėlė klausimų

Spalio pradžioje pasirodė informacija apie Rusijoje mirusią moterį, dirbusią su pavojingų infekcijų tyrimais susijusioje įstaigoje.

Buvo keliama galimybė, kad jos mirtis galėjo būti susijusi su maru, tačiau tokia diagnozė nebuvo patikimai patvirtinta viešai paskelbtais duomenimis.

Ši aplinkybė itin svarbi.

Nežinomos kilmės sunki pneumonija savaime nereiškia plaučių maro. Panašius simptomus gali sukelti įvairūs bakteriniai ir virusiniai susirgimai.

Todėl vien pranešimų apie galimą infekciją nepakanka skelbti, kad prasidėjo maro protrūkis.

Norint tai nustatyti, būtini laboratoriniai tyrimai, epidemiologinis vertinimas ir informacija apie galimus kontaktus.

Kol tokie duomenys nepatvirtinti, išvados apie epidemiją būtų nepagrįstos.

Kodėl ši liga iki šiol neišnyko?

Marą sukelia bakterija Yersinia pestis.

Skirtingai nei kai kurios infekcijos, kurias pavyko visiškai išnaikinti, maro sukėlėjas natūraliai išlieka tam tikrose laukinių gyvūnų populiacijose.

Dažniausiai bakterija cirkuliuoja tarp graužikų ir jų blusų.

Žmonės gali užsikrėsti per infekuotų blusų įkandimus arba kontaktuodami su užsikrėtusiais gyvūnais.

Kai kuriais atvejais infekcija gali pažeisti plaučius.

Būtent plaučių maro forma kelia papildomą pavojų, nes gali būti perduodama artimai kontaktuojant su sergančiu žmogumi.

Pasaulyje maro atvejų vis dar registruojama, tačiau jie nėra įprastas reiškinys Europoje.

Didesnė rizika išlieka regionuose, kuriuose bakterija natūraliai cirkuliuoja tarp laukinių gyvūnų.

Trys ligos formos – viena jų ypač pavojinga

Maras gali pasireikšti keliomis pagrindinėmis formomis.

Buboninis maras dažniausiai susijęs su infekuotos blusos įkandimu. Jam būdingas karščiavimas, silpnumas ir skausmingai padidėję limfmazgiai.

Sepsinis maras išsivysto bakterijoms patekus į kraujotaką. Tai sunki infekcijos forma, kuriai būtina skubi medicininė pagalba.

Plaučių maras pažeidžia kvėpavimo sistemą. Jis gali prasidėti bakterijoms patekus į plaučius arba išsivystyti kaip kitos maro formos komplikacija.

Plaučių maro atveju galimas perdavimas nuo žmogaus žmogui per kvėpavimo takų lašelius, ypač artimo kontakto metu.

Tai nereiškia, kad liga plinta taip lengvai kaip gripas ar kitos dažnos kvėpavimo takų infekcijos.

Tačiau įtariami atvejai turi būti vertinami itin rimtai, nes negydoma infekcija gali greitai progresuoti.

Ar maras gali pasiekti Lietuvą?

Vertinant galimą grėsmę Lietuvai, svarbiausia atsižvelgti ne į ligos pavadinimą, o į faktinius epidemiologinius duomenis.

Reikėtų žinoti, ar užsikrėtimo atvejai patvirtinti laboratoriniais tyrimais, ar infekcija plinta tarp žmonių ir ar nustatyta susijusių atvejų kitose valstybėse.

Vienas įtariamas susirgimas kitame regione savaime nereiškia tiesioginio pavojaus Lietuvos gyventojams.

Europos sveikatos priežiūros institucijos turi infekcinių ligų stebėsenos sistemas, leidžiančias vertinti galimus tarpvalstybinio plitimo pavojus.

Lietuvoje tokią stebėseną vykdo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras kartu su kitomis atsakingomis institucijomis.

Jeigu būtų nustatyta reali grėsmė, gyventojams būtų pateikiamos oficialios rekomendacijos.

Šiuo metu neturime patvirtintų duomenų, leidžiančių teigti, kad Lietuvoje prasidėjo maro protrūkis.

Kokie simptomai išduoda pavojingą infekciją?

Maro simptomai priklauso nuo ligos formos.

Sergant plaučių maru gali pasireikšti staigus karščiavimas, silpnumas, kosulys, krūtinės skausmas ir kvėpavimo sutrikimai.

Tačiau šie simptomai nėra būdingi vien marui.

Juos gali sukelti ir gerokai dažnesnės kvėpavimo takų ligos.

Todėl vien karščiavimas ar kosulys nėra pagrindas įtarti tokią retą infekciją.

Ypač svarbios aplinkybės – buvimas regione, kuriame nustatytas maras, arba artimas kontaktas su patvirtintu plaučių maro pacientu.

Jeigu po tokio kontakto atsiranda simptomų, būtina skubiai kreiptis medicininės pagalbos ir informuoti gydytojus apie galimą sąlytį.

Ankstyvas gydymas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių pasveikimo galimybes.

Kodėl šiuolaikinis maras skiriasi nuo viduramžių epidemijų?

XIV amžiuje Europą nusiaubusi Juodoji mirtis tapo viena skaudžiausių žmonijos istorijos tragedijų.

Tačiau tuomet žmonės nežinojo, kas sukelia ligą, kaip ji perduodama ir kaip ją gydyti.

Šiandien situacija kitokia.

Maro bakterija nustatoma laboratoriniais tyrimais, infekcija gydoma antibiotikais, o kontaktavę asmenys gali būti stebimi ir, esant medicininėms indikacijoms, jiems taikomos prevencinės priemonės.

Vis dėlto plaučių maras išlieka medicinine skubia situacija.

Negydoma liga gali progresuoti labai greitai.

Todėl nereikėtų nei menkinti jos pavojingumo, nei tapatinti kiekvieno įtariamo atvejo su naujos pandemijos pradžia.

Ar pasauliui gresia nauja epidemija?

Norint įvertinti epidemijos tikimybę, būtina žinoti, ar infekcija plinta tarp žmonių.

Taip pat svarbu nustatyti užsikrėtusiųjų skaičių, jų tarpusavio ryšius ir tai, ar pavyksta nutraukti perdavimo grandines.

Vien įtarimas dėl retos infekcijos dar neleidžia prognozuoti didelio protrūkio.

Tarptautinės sveikatos institucijos tokias situacijas vertina pagal patvirtintus duomenis, o ne pagal socialiniuose tinkluose plintančias prielaidas.

Todėl gyventojams svarbiausia stebėti oficialius pranešimus ir kritiškai vertinti sensacingas antraštes.

Svarbiausias klausimas – ar iš tiesų turime bijoti?

Maras nėra išnykusi liga. Tam tikruose pasaulio regionuose jo sukėlėjas ir šiandien aptinkamas gamtoje, o pavieniai žmonių susirgimai vis dar registruojami.

Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas pranešimas apie įtariamą atvejį kelia tiesioginę grėsmę Lietuvai.

Šiuolaikinė medicina turi veiksmingų diagnostikos ir gydymo priemonių, o infekcinių ligų stebėsena leidžia greičiau reaguoti į galimus protrūkius.

Svarbiausia išvada: maras tebėra pavojinga infekcija, tačiau šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad Lietuvai gresia nauja maro epidemija.

Tikrasis pavojus turi būti vertinamas pagal patvirtintus susirgimus, infekcijos plitimą ir oficialius specialistų duomenis.

Būtent jie, o ne baimę keliančios prognozės, turėtų lemti visuomenės reakciją.