Lietuvoje slaugytoja dirbanti nigerietė neatsistebi 1 lietuvių tradicija: „Stebina iki šiol“ (6)

Prieš 6-erius metus iš Nigerijos kilusi Rita Maria priėmė lemtingą sprendimą – keliauti mokytis kone kitoje pasaulio pusėje – Lietuvoje. Čia mergina baigė slaugos studijas, o dabar dirba vienoje Klaipėdos ligoninių. Nors Nigerija ir Lietuva – tolimos šalys, čia atvykusi nigerietė mėgaujasi gyvenimu, gilina lietuvių kalbos žinias ir planuoja savo ateitį mūsų šalyje.

Atvirame pokalbyje naujienų portalui tv3.lt Rita Maria papasakojo, kodėl ryžosi atvykti į Lietuvą, išskyrė, kas ją labiausiai stebina šalyje bei atsivėrė apie ne itin malonius kai kurių lietuvių poelgius.

Gyvenimas Nigerijoje

Prieš atvykdama į Lietuvą mergina su šeima gyveno viename iš Nigerijos miestų. Apie mūsų šalį ji sužinojo per reklamą, kviečiančią studentus.

„Savo gimtojoje šalyje buvau jauniausia iš savo tėvų vaikų. Neseniai buvau baigusi mokyklą, ir tuo metu tai buvo pagrindinis mano pasiekimas. Gyvenau mieste pavadinimu Enugu. Apie Lietuvą sužinojau iš el. laiško reklamos apie Klaipėdos universitetą. Pateikiau paraišką studijuoti slaugą ir buvau priimta. Taip ir sužinojau apie šią šalį“, – kalbėjo pašnekovė.

Rita Maria pasakojo, kad šis sprendimas palikti namus nebuvo lengvas. Nepaisant to, ji norėjo siekti savo svajonės – dirbti medicinos srityje.

„Tai buvo didelis sprendimas – palikti namus ir viską, ką pažinojau savo šalyje, ir keliauti į vietą, kur nieko nepažįstu. Tačiau tai buvo geras sprendimas, nes norėjau tapti slaugytoja ir dirbti medicinos srityje, kad galėčiau rūpintis žmonėmis. Dar būdama namuose turėjau augintinių – šešias kates. Kai jos susirgdavo, stengdavausi jas gydyti prieš nuveždama pas veterinarą. Tai ir paskatino mano susidomėjimą sveikatos priežiūra“, – prisiminė Rita Maria.

Toks jos pasirinkimas stipriai nustebino tėvus, o mamai buvo itin sunku suvokti, kad dukra palieka gimtuosius namus. Tačiau laikui bėgant jie slaugytojos pasirinkimą suprato, o dabar ja labai didžiuojasi.

„Tėvų reakcija buvo gana stipri. Jie buvo šokiruoti, kad išvykstu taip toli. Mano mama labai bijojo – jai buvo sunku paleisti savo vaiką. Bet aš jai sakiau, kad tai dėl geresnės ateities, kad noriu kažko daugiau savo gyvenime. Su laiku ji suprato ir mane palaikė. Mano tėvai tuo labai didžiuojasi, ir man labai gera žinoti, kad juos pradžiuginau“, – džiaugėsi moteris.

Gyvenimas ir darbas Lietuvoje

Prisiminusi pirmąsias dienas Lietuvoje, mergina sakė pirmaisiais metais šalies nepažinusi, nes gyvenimas buvo pristabdytas Covid pandemijos, tačiau jai itin įsiminė neįprasti Lietuvos orai.

„Atvykau per Covid laikotarpį, todėl nuo oro uosto buvau nuvežta į bendrabutį ir turėjau būti izoliacijoje. Beveik metus nebuvo jokio bendravimo su žmonėmis. Tik vėliau, kai atsirado taisyklė, kad pasiskiepijus galima laisviau judėti, pradėjau daugiau išeiti. Tačiau tuo metu jau buvo gruodžio mėnuo ir darėsi labai šalta. Nebuvau pripratusi prie tokio oro. Vis dėlto man buvo smalsu pamatyti Lietuvą ir sutikti lietuvius, todėl galvojau, kad viskas gali būti gerai“, – pasakojo slaugytoja.

Pradėjusi pažinti vietinius, Rita Maria neilgai trukus suprato, kad išmokti kalbą – būtina. Todėl ji pradėjo mokytis lietuvių kalbos universitete, o vedama didelio noro kalbą įvaldyti tinkamai, praktikuodavosi viešumoje.

„Greitai supratau, kad didelė kliūtis yra kalba. Bandai išreikšti save arba pasakyti, ko nori, bet niekas tavęs nesupranta. Dažniausiai turėdavau naudotis „Google“ vertėju, o tai, tiesą sakant, buvo gana varginantis dalykas. Vėliau universitetas pasiūlė parengiamąjį kursą, kuriame vienerius metus buvo mokoma lietuvių kalbos.

Kai pradėjau daugiau bendrauti su žmonėmis, po kiekvienos paskaitos eidavau į parduotuvę ir tiesiog kartodavau tai, ką girdėjau mokytoją sakant per pamokas. Kartais tai visai neturėdavo prasmės su tuo, ką perku, bet vis tiek bandydavau pasakyti pardavėjai. Taip pamažu pradėjau praktikuotis.

Per tuos bendravimus pradėjau labiau pasitikėti savimi – supratau, kaip prieiti prie lietuvių ir kaip su jais kalbėtis. Skirtingose šalyse ir kultūrose žmonės bendrauja skirtingai, ir kartais tai, kaip kalbi vienoje vietoje, kitoje gali būti suprasta kaip nemandagu. Todėl per tuos paprastus pasisveikinimus ir trumpus pokalbius pradėjau mokytis, kaip kalbėtis su lietuviais“, – dėstė ji.

Studijas pašnekovė baigė prieš dvejus metus. Dar studijuodama nigerietė įsidarbino ligoninėje. Pasak jos, darbas ten jai labai patinka, nes gauna daug palaikymo iš kolegų.

„Iš pradžių studijavau Klaipėdos universitete, bet vėliau perėjau į Klaipėdos valstybinę kolegiją tęsti slaugos studijų. Kai buvau trečiame kurse, jau pradėjau dirbti ligoninėje.

Man labai patinka šis darbas. Man patinka, kaip Lietuvoje slaugytojai palaiko vieni kitus. Jei kyla sunkumų, kolegos stengiasi padėti. Kadangi pradėjau dirbti su jais dar studijuodama, o dabar jau esu baigusi studijas ir vis dar dirbu su ta pačia komanda, esu už tai labai dėkinga. Labai norėčiau ilgą laiką dirbti ligoninėje, būtent chirurgijoje – kuo ilgiau, tuo geriau“, – teigė pašnekovė.

Kultūriniai skirtumai

Atsikrausčiusi iš savo gimtosios šalies, Rita Maria turėjo prisitaikyti prie kultūrinių skirtumų. Paklausta, kas ją nustebino labiausiai, slaugytoja išskyrė žiemos švenčių tradicijas.

„Vienas kultūrinis šokas, kuris mane stebina iki šiol, yra lietuviškos Kalėdų tradicijos. Ypač tai, kad per Kūčias ant stalo turi būti dvylika patiekalų, ir dauguma jų yra iš žuvies. Sakoma, kad tai simbolizuoja sėkmę arba dvylika metų mėnesių. Man tai iki šiol atrodo labai įdomu kiekvieną kartą“, – pažymėjo nigerietė.

Ją taip pat nustebino ir tai, kaip lietuviai bendrauja tarpusavyje. Pasak jos, kreipimasis į kitus taip, kaip tai daro žmonės Lietuvoje, jos šalyje būtų laikoma nepagarbiu elgesiu.

„Dar vienas dalykas – tai, kaip kreipiamasi į žmones. Man atrodo, Lietuvoje gana įprasta kreiptis į žmogų vardu. Jums tai yra normalu, tačiau mano šalyje tai gali būti laikoma nepagarbos ženklu. Paprastai prieš vardą reikia pridėti „ponia“, „panele“ arba „pone“, o kartais net negalima kreiptis vardu – reikia vartoti pavardę. Pavyzdžiui, sakyti „ponia Johnson“ ar „ponas John“. Lietuvoje žmonėms yra visiškai normalu, kai juos vadina vardu. Iš pradžių man buvo sunku prie to priprasti, bet galiausiai pripratau“, – šyptelėjo Rita Maria.

Ji pastebėjo, kad skiriasi ir Nigerijos bei Lietuvos gyventojų savybės. Ritos Marios teigimu, nigeriečiai yra atviresni ir šiltesni.

„Skirtumas tarp lietuvių ir žmonių mano gimtojoje šalyje yra gana didelis. Man atrodo, kad lietuviai yra šiek tiek panašūs į orą čia – kai šalta, visi nori tarsi „užsidaryti“, apsisaugoti nuo šalčio. O Nigerijoje žmonės yra šilti, energingi ir labai bendraujantys.

Žinoma, yra ir lietuvių, kurie yra šilti ir labai malonūs. Tačiau, lyginant su žmonėmis mano šalyje, lietuviai dažniau būna santūresni. Tai nėra blogai – kai kuriems žmonėms toks būdas tinka. Tačiau kartais dėl to galima praleisti galimybę susipažinti su puikiais žmonėmis, nes laikomasi tam tikro atstumo.

Juk negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio. Galbūt žmogus turėjo blogą patirtį su kitu, bet tai neturėtų trukdyti susipažinti. Kartais prieini prie žmogaus su nuoširdžiu ketinimu pasisveikinti ir paklausti, kaip jam sekasi, o jis gali tai suprasti tarsi kišimąsi į jo erdvę. Kartais tai šiek tiek nuvilia, bet tai manęs nesustabdo bendrauti su žmonėmis“, – sakė ji.

Pasitaiko ir rasizmo atvejų

Dirbdama sveikatos srityje, moteris su skirtingais žmonėmis susiduria kiekvieną dieną. Nors dauguma elgiasi maloniai ir laikosi mandagių manierų, kartais pasitaiko ir skaudžių įvykių.

„Vieną kartą darbe pacientas nenorėjo, kad jį liesčiau, nes nesu lietuvė. Tuomet mano vadovė įsikišo ir pasakė, kad taip elgtis nereikėtų – kad žmogus turėtų būti dėkingas, jog yra kas juo rūpinasi ir gydo. Vėliau tas pacientas atsiprašė. Aš pasakiau, kad viskas gerai, nes suprantu, jog esu užsienio šalyje ir kartais tokios reakcijos gali pasitaikyti. Vis dėlto tokiose situacijose skaudu, nes tu tiesiog nori padėti žmogui, rūpintis juo, o vietoj to esi atstumta“, – pastebėjo slaugytoja.

Nepaisant to, ji ant priešiškai nusiteikusių žmonių nepyksta ir sugeba išlaikyti pozityvų mąstymą.

„Manau, kai žmogus yra kažkam labai atsidavęs ir turi tikrą aistrą savo darbui, nesvarbu, kokie sunkumai pasitaiko, jis vis tiek prisimena, kodėl tai daro. Gyvenime visi susiduriame su iššūkiais. Būna ir blogų, ir gerų dienų. Todėl stengiuosi galvoti apie geras dienas ir neleisti blogoms patirtims manęs per daug slėgti“, – kalbėjo moteris.

Namų ilgesys ir meilė Lietuvai

Pašnekovė neslėpė, kad net būdama mylimoje šalyje, Nigerijos pasiilgsta dėl kelių svarbių dalykų: artimųjų ir maisto.

„Kelionė į Nigeriją yra labai ilga – apie 16 valandų skrydžio su persėdimu. Iš viso kelionė gali užtrukti beveik pusantros paros. Lėktuvo bilietai taip pat nėra pigūs – jie kainuoja maždaug nuo 800 iki 1100 eurų.

Nors į namus grįžtu kelis kartus per metus, vis tiek daug ko pasiilgstu. Labiausiai pasiilgstu saulės ir šilto oro, nes čia labai šalta. Taip pat pasiilgstu maisto, šeimos ir draugų. Nors su jais bendrauju telefonu, bet vis tiek niekas nepakeis gyvo susitikimo – kai gali kartu juoktis, prisiminti senus laikus ir valgyti skanų maistą. Nigerijos maistas tikrai labai skanus“, – pabrėžė ji.

Nors ilgesys savo gimtajam kraštui Ritą Marią aplanko neretai, ji sakė pamilusi Lietuvą bei jausdamasi lyg namuose.

„Galiu pasakyti, kad Lietuva tapo mano namais. Yra posakis: „namai yra ten, kur yra tavo širdis“. Per šešerius metus čia susikūriau savotišką šeimą iš draugų – turiu Nigerijos draugų, lietuvių draugų, bendradarbių. Mano kasdienis gyvenimas vyksta čia. Todėl galiu pasakyti, kad Lietuva man tapo namais“, – šypsojosi pašnekovė.