Oksana Pikul pratrūko apie buvusio vyro abejingumą

Verslininkė ir vizažistė Oksana Pikul socialiniuose tinkluose pasidalijo istorija, kuri greitai sulaukė daugybės reakcijų. Ji pripažįsta – tai viena tų situacijų, kai net nepažįstamo žmogaus elgesys būtų šiltesnis nei savo kraujo giminaičio.

„Nenoriu nieko juodinti ar moralizuoti, bet ši istorija mane sukrėtė. Tiesiog negaliu patikėti, kad taip dar būna“, – pasakoja Oksana.

Pasak jos, viskas nutiko visai paprastai – sūnus Dominykas su močiute išėjo į parduotuvę, kur netikėtai susitiko su buvusio vyro šeimos nariais.

Akistata, kurios niekas nesitikėjo

„Jie praeina pro mano sūnų – tiesiog praeina, lyg pro nepažįstamą. Ne žvilgsnio, ne „labas“, nieko. Tik akimirkai atsisuko, pažiūrėjo ir tiek. Ir man tai atrodo… wow“, – neslepia ji.

Oksana prisipažįsta – buvo akimirkų, kai svarstė, ar verta apie tai kalbėti viešai. Tačiau tylėti, kai skauda, pasirodė dar sunkiau.

„Aš net nebuvau šalia, todėl tai ne apie mane. Tai apie vaiką. Apie žmogiškumą, kurio kartais pritrūksta ten, kur jo turėtų būti daugiausia“, – sakė ji.

„Neįkalbėsi žmogaus būti tėčiu“

Buvusio sutuoktinio Simono bendravimą su sūnumi ji apibūdina trumpai: „retas ir paviršutiniškas“.

„Jį matome kartą per metus, gal porą valandų. Paskambina trumpam, pabendrauja minutę ar dvi, ir viskas. Neįkalbėsi žmogaus būti tėčiu, jei jis to nenori. Taip tiesiog yra“, – pasakoja Oksana.

Tačiau ją stebina ne buvusio vyro pasirinkimas, o aplinkinių, artimųjų požiūris. „Atrodo, šeima gyvena gražiai, iš šalies viskas tvarkoje – bet kai susiduri su tokiu abejingumu, supranti, kad kraujo ryšys dar negarantuoja širdies ryšio.“

„Kartais svetimas žmogus tampa artimesnis nei giminaitis“

Oksana teigia, kad šis įvykis ją paskatino garsiai pasakyti tai, ką daugelis nutyli.

„Kiekvieną kartą vis pagalvoju – ar verta dalintis? Bet gal verta, nes tai, ką patyrė mano vaikas, nėra normalu. Jei ir nemėgstate manęs – juk čia vaikas. Vaikas, kuris nusipelnė bent pasisveikinimo. Kartais kraujo ryšys nepadeda, o svetimas žmogus tampa artimesnis už savą.“

Jos žinutė – ne apie nuoskaudas, o apie pagarbą. Apie tai, kad bendrumas tarp žmonių kuriamas ne pavardėmis, o pasirinkimu elgtis žmogiškai.

„Aš tokia su charakteriu“

Oksana pripažįsta – ji ne iš tų, kurie tyliai kenčia. „Būčiau aš ten buvusi – nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę. Bet pasakysiu atvirai: jei taip, tai taip. Kitą kartą ir aš praeisiu pro jus, kaip pro nepažįstamus.“

Jos žodžiuose – ne pyktis, o aiškus principas: pagarba turi būti abipusė.

„Man svarbiausia, kad mano sūnus užaugtų suprasdamas – tikri ryšiai kuriami širdimi, o ne gimimo liudijimu. Ir kad jis pats niekada taip nesielgtų su kitais“, – pabrėžia ji.

Pamoka, kuri lieka

Ši istorija – ne tik apie šeimą, bet ir apie mūsų visuomenę. Apie tylų skausmą, kai artimas žmogus pasirenka abejingumą. Oksana kalba garsiai ne dėl konflikto, o tam, kad primintų: vaikai mato viską. Jie jaučia, kai su jais elgiamasi nuoširdžiai, ir kai praeinama tarsi pro tuštumą.

„Kurkite ryšį. Niekada nežinote, ar vieną dieną jūsų vaikai taip pat neprieis pro jus kaip pro svetimus“, – sako ji.