Mirusiųjų lietuvių kūnus tvarkantis Nerijus atskleidė, kas vyksta po mirties: kiti apie tai nesusimąsto

Darbas su mirusiaisiais vis dar išlieka mįsle ne vienam iš mūsų. Turbūt smalsu, kas vyksta užsidarius laidojimo namų durims, kai velionis lieka su tanatopraktiku, tad dalijamės raktu šiai paslapčiai įminti.

Šįkart savo darbo užkulisiais sutiko pasidalinti laidojimo namų „Lakrima“ tanatopraktikas Nerijus Diečkus. Pokalbio metu jis aiškiai įvardijo, kaip velionis yra paruošiamas paskutinei savo gyvenimo kelionei.

Mirusiojo paruošimas žingsnis po žingsnio

Pirmiausia, pašnekovas nurodė, kad visuomet yra įvertinama mirusiojo kūno būklė, mat kiekviena iš jų yra skirtinga.

Pasak jo, tuo metu, paėmus kūną iš šaldytuvo, svarbu atsižvelgti į pomirtinius pakitimus, atlikti darbus, skirtus kūno irimo sustabdymui.

„Tokiais atvejais atliekamas balzamavimas – į kraujotakos sistemą suleidžiamas specialus balzamavimo skystis, tuo pačiu pašalinant kūno skysčius, kad būtų išvengta tekėjimo iš burnos ar nosies ertmių“, – pirmaisiais veiksmais dalijosi jis.

Pašnekovas pridėjo, kad po šio darbo visos kūno ertmės yra tamponuojamos. Jis pridėjo, jog balzamavimo metu vidaus organai nėra pašalinami, o kūnas nėra atveriamas.

„To dažnai baiminasi mirusiojo artimieji“, – apie svarbų faktą pasakojo N. Diečkus.

Anot specialisto, balzamavimo procesas yra naudingas, nes jis ne tik sustabdo irimo procesą, tačiau taip pat pagerina bendrą kūno išvaizdą. Tai reiškia, kad dažnai po balzamavimo pašviesėja pamėlęs velionio veidas ar rankų pirštai.

Vis tik tanatopraktiaks pridūrė, kad galutinis rezultatas dažnai priklauso nuo įvairių aplinkybių, t. y. nuo to, kiek laiko praėjo nuo mirties bei kokioje padėtyje kūnas buvo rastas.

„Toliau sutvarkoma mirusiojo burna – jei nėra dantų, pasitelkus specialias priemones suformuojama kuo natūralesnė burnos forma, kad lūpos neatrodytų įkritusios.

Užveriamos akys, kūnas nuprausiamas, aprengiamas, grimuojamas ir paguldomas į karstą“, – paskutinėmis procedūromis dalijosi jis.

Vieno mirusiojo kūno paruošimo trukmė

Specialisto pasiteiravus apie proceso trukmę, šis atskleidė, kad dažniausiai atsisveikinimui parengti vieną mirusįjį užtrunka nuo pusantros valandos iki trijų. Dažniausiai proceso ilgis priklauso nuo kūno sudėjimo bei būklės.

„Mažiausiai laiko užima vidutinio sudėjimo kūnai, neturintys ryškių pomirtinių pakitimų – tokiais atvejais dažniausiai pakanka bazinio paruošimo. Daugiau laiko ir fizinių jėgų reikalauja stambaus sudėjimo kūnai“, – pasakojo jis.

Pasak tanatopraktiko N. Diečkaus, neretai paruošimo trukmę taip pat lemia kitos aplinkybės. Specialisto teigimu, kartais susiduriama su natūraliais pomirtiniais pakitimais, o kartais su sunkiomis traumomis.

Paprašius pašnekovo detaliau pasidalinti savo susidūrimais su traumomis, N. Diečkus paaiškino, kad didžiausi iššūkiai kyla dėl galvos ir veido traumų. Tuomet tenka įdėti nemažai pastangų, kad mirusysis atrodytų kuo natūraliau, atitinkant artimųjų lūkesčius.

„Tanatopraktiko darbas – užtikrinti, kad atsisveikinimo metu kūnas atrodytų tvarkingai ir oriai. Dėl to artimieji dažnai net nepastebi, kiek daug darbo, pastangų ir žinių įdedama į šį procesą“, – pastebėjimu dalijosi jis.

Mirusiajam grimas reikalingas ne tik dėl estetikos

Prabilus apie velioniui atliekamą grimą, N. Diečkus pabrėžė, kad ši procedūra reikalinga ne tik dėl estetikos. Jis pasakojo, jog pomirtinis grimas yra reikalingas paslėpti tam tikrus pomirtinius pakitimus.

„Jei veido būklė gera, grimas atliekamas minimalus ir labai subtilus. Jei matomi ryškesni pakitimai, sužalojimai ar kraujosruvos – grimo reikia daugiau. Visada ieškoma geriausio įmanomo sprendimo“, – apie praktikoje dažnus klausimus pasakojo jis.

Pašnekovas pridėjo, kad kartais tenka susidurti su artimaisiais, kurie dalijasi savo nuomone apie tai, jog grimas per ryškus. Vis tik, pasak jo, specialistas, matydamas tikrąją situaciją, geriausiai žino, kokie sprendimai būtini.

Pasiteiravus N. Diečkaus, ar jam tenka susidurti su artimųjų pageidavimais dėl estetinio paruošimo, jis prisipažino, kad tenka, tačiau nedažnai.

„Kartais paprašoma ryškesnio grimo ar nulakuoti nagus. Nematau tame nieko blogo – jei artimiesiems tai svarbu, mes visada stengiamės jų prašymus įgyvendinti. Mūsų darbas – dirbti žmonėms“, – pasakojo jis.

Tanatopraktikas savo darbą myli

Pasiteiravus, kokie veiksniai padeda sukurti tvarkingą ir orų mirusiojo įvaizdį, N. Diečkus tvirtino, kad tai – ilgametis darbas ir patirtis.

Jis pasakojo, kad tanatopraktiku dirba jau 16 metų, o dėl to sukaupė daug patirties, žinių, dėl to rimtų iššūkių pasitaiko retai.

„Jei jų vis dėlto kyla, visada galiu pasitarti su savo mokytoju Danu Jankausku, kuriam jaučiu didelę pagarbą ir dėkingumą. Taip pat mano brolis Remigijus Diečkus yra tanatopraktikas – dalijamės patirtimi ir su kitais kolegomis“, – sakė jis.

N. Diečkus atskleidė, kad jo darbas reikalauja ne tik patirties, bet ir didelio jautrumo kitiems. Anot jo, svarbiausia šioje vietoje yra meilė darbui.

„Mano nuomone, svarbiausia – mylėti tai, ką darai, ir būti sąžiningam pačiam sau. Kai gali drąsiai pasakyti, kad padarei viską, kas buvo įmanoma, tuomet ateina ir artimųjų padėka.

Būtent tai labiausiai motyvuoja nesustoti ir tęsti darbą, kurį moki geriausiai“, – šyptelėjo ir pabaigė pokalbį jis.