Gražina nebegali taip gyventi: dukra vietoje vaikų gimdymo perka šunis (12)

„Visą gyvenimą auginau, mylėjau ir prižiūrėjau savo vaiką, o dabar ji man atsilygindama vietoj anūkų šunis namo tempia“, – rašė naujienų portalui tv3.lt laišką atsiuntusi Gražina.

Aš nežinau, ką man daryti. Kai mes augome, tvarka buvo aiški – baigi mokyklą, jeigu gaunasi, įstoji dar kažkur pasimokyti, o vėliau prasideda rimtas gyvenimas – vyras, vaikai ir darbai.

Taip gyvenome ir visiems viskas tiko, o dabar vyksta kažkokios nesąmonės – jaunimas nei šeimos, nei vaikų nori, tik šunis perka.

Jūs man pasakykite, ar aš per daug noriu? Mano dukrai jau 30 metų, o kai paklausiau, kur jos draugas, kada man anūkų tikėtis – ji parodė į šunis ir pasakė: „Čia mano vaikai“.

Augintinius dukra laiko savo vaikais

Pradėkime iš pat pradžių. Nors visada su vyru norėjome dviejų vaikų, bet Dievas davė tik vieną mergaitę – susilaukiau jos būdama 24-erių.

Gerai atsimenu tą laiką, kai ją dar visai mažytę myluodavau, sūpuodavau, visaip rūpindavausi, o kai paaugo, neslėpsiu, vis stengdavomės ją visaip palepinti, nes visada su vyru galvojom, kad ji ir taip viena – reikia bent jau daugiau dėmesio parodyti.

Vėliau dukra užaugo, išvyko studijuoti į Vilnių ir mes visaip ją rėmėme. Tikrai stengėmės – kai baigė studijas, davėme pinigų pradinio būsto įnašui, kad tik vaikas galėtų sau ramiai gyventi.

Mano dukra gera – mokytis visuomet stengėsi, dirbti pradėjo dar studijuodama, o po studijų susirado darbą pagal profesiją, kuriame gana greitai pakilo karjeros laiptais. Vis tik nors darbuose sekėsi, atrodė, kad viskas, ko reikia, aplinkui yra – vis nesulaukdavome žinios nei apie draugą, nei apie norą turėti vaikų.

Dukra vis pasakodavo, kad kiek eidavo į pasimatymus – vyrai netiko. Tai per rimtas, tai per daug lengvabūdis, tai neuždirba, tai nesirūpina – viskas blogai. Kol jauna buvo mes dar supratome, galvojome, kad, na, gal tikrai su meile nesiseka, bet laikas bėgo, o draugo kaip nėra, taip nėra.

Galiausiai, ji sulaukė 28-erių ir nusprendė įsigyti šunį. Jau tada galvojau, kad ne šuns jai reikia, o vyro šalia, o maža to su laiku šuniui ji pradėjo skirti visą savo dėmesį, po metų įsigijo dar vieną.

Iki tol į mano pastabas apie asmeninį gyvenimą ji nelabai kreipė dėmesio, bet visai neseniai savaitgaliui buvo užsukusi mūsų su tėvuku aplankyti. Vakare abidvi susėdome ir aš nusprendžiau, kad laikas eiti prie reikalo ir pasikalbėti anūkų tema.

Paklausiau jos, kada gi mums su vyru ji pagaliau parves žentą. Juk vieną ją teturime, patys ne jaunyn einame, aplinkui jau visų draugų vaikai susituokę ir bent po vieną vaikelį turi.

Ir čia prasidėjo konfliktas. Įsivaizduokit, dukra pakėlusi balsą ėmė man aiškinti, kad vyrai šiais laikais silpni, o ji viena vaiko auginti tikrai neketina, apskritai jokių vaikų jai nereikia.

Dar mėginau sakyti, kad gal reiktų savo kriterijus antrai pusei sumažinti, juk visi turim trūkumų, bet ji parodė į ant sofos gulinčius šunis ir atšovė man: „Čia mano vaikai“.

Taip pasakiusi susikrovė daiktus ir išvažiavo. Iki šiol nė karto man nepaskambino, nors įprastai kalbamės bent po kelis kartus per savaitę. Pati jai irgi neskambinu, nes pakeltu tonu kalbėtis su mama – čia mažų mažiausiai nepagarba tėvams…

Tiesą sakant, nebežinau, ką su ja daryti. Šunys jai – visas gyvenimas, o mums su vyru tai protu nesuvokiama. Kas čia per mada išvažiavusių į didmiesčius ne apie vaikus galvot, o gyvūnus namo tempti? Juk šuo tai ne vaikas.

Iš nevilties kreipiuosi į jus, gal kartais kas susidūrėt su tokia situacija, gal pagelbėtumėt. Man labai pikta ir nesuprantu šitų naujų madų.

Augintinių pasirinkimas susijęs su keliais veiksniais

Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į psichologą, psichoterapeutą, portalo psichika.eu įkūrėją Edvardą Šidlauską tam, kad jis paaiškintų, kodėl dabar vis labiau populiarėja augintinių vietoje vaikų pasirinkimas.

Jis pasakojo, kad labiausiai ši tendencija yra susijusi su keliais tarpusavyje susijusiais veiksniais. Tai – galimybės, dominuojančios vertybės bei aplinka.

„Pirmiausia, ką galime pastebėti, pasikeitė gyvenimo tempas ir prioritetai – jauni žmonės ilgiau mokosi, siekia karjeros, nori finansinio stabilumo ir asmeninės laisvės.

Vaikų auginimas reikalauja didelių emocinių, laiko ir finansinių resursų, o augintinis dažnai suvokiamas kaip mažesnė atsakomybė“, – apie pirmąją priežastį pasakojo pašnekovas.

Taip pat pašnekovas aiškino, kad visuomenėje aiškiai matosi stiprėjančios individualizmo vertybės. Savirealizacija, asmeninis komfortas, psichologinė gerovė tampa svarbesniais už tradicinius gyvenimo scenarijus.

E. Šidlausko teigimu, augintinis suteikia emocinį ryšį bei nereikalauja tokių ilgalaikių įsipareigojimų kaip vaikas.

„Svarbu kalbėti ir apie tai, kad dalis jaunimo jaučia neapibrėžtumą, nerimą dėl ateities – ekonominį nestabilumą, klimato krizę, geopolitines įtampas. Tai mažina norą priimti ilgalaikius sprendimus, tokius kaip šeimos kūrimas“, – teigė jis.

Ar augintiniai gali atstoti vaikus?

Dar viena pokalbio su psichologu metu paliesta tema – ar augintiniai gali suteikti tokį pat komfortą, atstoti vaikus.

Įdomu tai, kad, anot specialisto, psichologiškai iš dalies tai yra įmanoma, nes augintiniai patenkina tam tikrus poreikius.

„Augintiniai gali patenkinti svarbius emocinius poreikius: rūpinimosi, prisirišimo, artumo, netgi „prasmingumo“ jausmą. Jie dažnai mažina vienišumą ir stresą.

Tai patvirtinta tyrimais  – pavyzdžiui, taikoma kaniterapija, taip pat kai kuriose šalyse augintiniai naudojami kaip emocinės pagalbos priemonė senjorams, benamiams ar nuteistiesiems“, – dalijosi E. Šidlauskas.

Tiesa, jis pridėjo, kad pilnai augintiniai vaikų atstoti negali. Anot jo, santykis tarp vaiko ir tėvų yra daug sudėtingesnis už augintinio ir žmogaus.

„Jis apima ne tik emocinį ryšį, bet ir identiteto formavimą, atsakomybės brandą, tarpgeneracinį ryšį, giminės tęstinumą, sukauptos patirties, kultūros, tradicijų ir net materialinių vertybių perdavimą. 

Augintinis nesukuria tokio paties socialinio ir egzistencinio vaidmens kaip vaikas“, – pabrėžė jis.

Kokios grėsmės slypi už šios tendencijos?

Nors pasirinkimas įsigyti augintinį vietoje šeimos kūrimo gali atrodyti patraukliai, vis tik psichologas šiame reiškinyje įžvelgė tam tikrų niuansų.

Pasak jo, pagrindinės dvi problemos yra demografinės pasekmės bei individualūs iššūkiai.

„Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali turėti demografinių pasekmių – mažėjantis gimstamumas lemia visuomenės senėjimą, darbo jėgos trūkumą, didesnį spaudimą socialinėms sistemoms.

Psichologiniu lygmeniu gali iškilti ir individualių iššūkių: nors augintiniai suteikia emocinį komfortą, jie ne visada kompensuoja gilesnius bei ilgalaikius socialinius ryšius ar gyvenimo prasmės klausimus.

Vėliau gyvenime kai kurie žmonės gali patirti vienišumą ar gailestį dėl nepriimtų sprendimų“, – nurodė jis.

Vis tik nepaisant to psichologas pabrėžė, jog šio reiškinio negalima vienareikšmiškai laikyti „problema“. Anot jo, tai – visuomenės transformacija, kuri reikalauja prisitaikymo.