Sausio 18-ąją apskriejo žinia, kad eidama 68-uosius užgeso estrados atlikėja Vitalija Katunskytė. Daugiau nei 40 metų ant scenos koncertavusi dainininkė 30 vasarų dainavo poilsiaujantiems pajūry. Dalijamės paskutiniu juokais save Palangos legenda vadinusios V. Katunskytės interviu LRT.lt.
Pirmą kartą šis interviu publikuotas 2022-ųjų vasarą.
– Tikriausiai jau retas įsivaizduoja Palangos Basanavičiaus gatvę be jūsų ir vakarais čia skambančių jūsų koncertų.
– Esu Palangos legenda. Jau ir pati tiksliai nesuskaičiuoju čia darbuojuosi 31 ar 32 vasarą. Kiekvienais metais vis svarstau, kad galbūt jau paskutinį sezoną dainuoju, tačiau ir vėl sugrįžtu – labai myliu savo darbą, nelabai save įsivaizduoju be muzikos, o ir žmonės vis dar ateina pasiklausyti.
Aišku, kai esi jaunas, pas tave – parako ir energijos kalnai, o aš jau išgyvenu antrąją jaunystę, man jau šešiasdešimt su uodegėle, tad nors parako dar kažkiek turiu, reikia save labiau save pasaugoti, patausoti. Vis tik ir aš be Palangos jau negaliu – vos tik ateina pavasaris ir pradeda paukščiukai cypauti, mane ir vėl į pajūrį traukia.
Gal ir svajonių darbas – jūra visada šalia, sklando kurorto ir atostogų nuotaikos.
– Dirbti vasarą kurorte nuostabu – iš ryto gali pasivaikščioti, nusimaudyti, o apie pietus pradedi ruoštis ir puoštis darbui. Man labai patinka. Žinoma, tai – juodas darbas, reikia sveikatos kas vakarą koncertuoti, tačiau viską atperka, kai matai besilinksminančius žmones.
Neseniai buvo atėjusi šeima, kuri sakė, jog pailsėti atvyko iš Olandijos. Kadaise jie jau buvo mano koncerte ir šis jiems paliko labai gerą įspūdį. Atvykę sakė, kad kaip tik užsiminė, jog būtų neblogai ir vėl manęs paklausyti, bet suabejojo, kad dar čia koncertuoju. Kaip jie džiaugėsi vėl mano dainas išgirdę, net padėkoti atėjo.
Ne paslaptis, kad pandemijos laikas scenos žmonėms buvo nelengvas, todėl labai smagu matyti žmones koncertuose. Vis tik kažkuriais metais su restorano savininkais esame skaičiavę, jog pasiklausyti užsuka po keliasdešimt tūkstančių žmonių. Kur kitur vasarą tiek žmonių surinksi – tik pajūry.
O ir kaimo žmogutis vasarą savo krašte į koncertus neina – pas juos pats darbymetis. Rudenį, kai viskas sutvarkyta, derlius nurinktas, tada į koncertus ateina, o vasarą nebent būdami prie jūros. Todėl man gera ten, kur manęs klauso. O klauso tokie faini žmonės – komplimentus žeria, ateina su gėlėmis, su dovanomis.
– Kiek teko matyti, jūsų koncertuose galima išvysti ir senjorų, ir jaunimo, kaip manote, kas traukia tokius skirtingus žmones?
– Galbūt iš prigimties aštrus mano liežuvis! Mėgstu pajuokauti, pašposauti, pakviečiu pašokti ir visus išjudinu. Kiek teko girdėti, daug kam patinka mano humoras, kuris nėra nei piktas, nei pašiepiantis. Niekada apie save taip negalvojau, bet jei jau aplinkiniai sako, gal reikia tikėti. (Juokiasi.)
Ir komplimentų daug sulaukiu, o nusifotografuoti norinčių – eilės. Netgi juokauju, kad dabar eis fotografuotis Vilnius, ruošiasi Kaunas, po to Tauragė, Kėdainiai ir t.t. Iš tiesų ir pačią stebina, kad pastaraisiais metais ateina labai daug jaunimo.
– Ar yra kokia nors daina, be kurios jūsų nuo scenos nepaleidžia?
– Daina „Robinzonas“ – kažkoks išprotėjimas! Aš ir pati nesuprantu, kuo ji visus taip žavi. Rodos, paprasta dainelė, humoristinė, bet kai tik ją uždainuoju, būna ir pro šalį ėję žmonės suskuba užeiti. Juokauju, kad dėl šitos dainos ir virtuvės darbuotojams darbo padaugėja. Per vakarą „Robinzoną“ visada tenka kokius 4-5 kartus sudainuoti.
– Vis tik kaip per tuos tris dešimtmečius pasikeitė Palanga, poilsiautojai, visa atmosfera.
– Iš tiesų Palanga visada man buvo brangi, nuo vaikystės čia atvažiuodavau su savo šviesios atminties tėveliais. Sakyčiau, kad kurortas su metais labai pagražėjo, pasipuošė – čia labai tvarkinga, žydi gėlės, netrūksta pramogų.
Tiesa, atrodo, kad anksčiau Basanavičiaus gatve sunkiai prasibrausi bet kokią dieną, dabar šiokiadieniais žmonių kiek mažiau, apgultis prasideda ketvirtadieniais ir savaitgaliais pasiekia piką. Žmonės dabar ratuoti, tad nenuostabu, kad kai kurie čia atvažiuoja praleisti savaitgalio.
Ir restorane, kur dainuoju, savaitgaliais būna pilna salė, o šiokiadieniais visokių dienų būna. Vis tik birželis nelepino gerais orais, tad ir poilsiautojų buvo mažiau, bet tikiu, kad po Joninių viskas įsivažiuos.
– Pastaraisiais metais atsiranda teigiančių, kad Palangoje – brangu, Turkijoje ar Italijoje pigiau, o orai ten visus metus labiau lepina. Turbūt kainoms kylant, besiskundžiančių gali atsirasti ir daugiau.
– Apie kainas kalbėti sunku – nepasakyčiau, kad vaikštau po kavines, paprastai papietauju prieš darbą kavinėje, kurioje dirbu. Tiesa, poilsiautojai pasakojo, kad kainos išaugusios ar šaltibarščiai brangoki. Klausiau kavinės, kurioje dainuoju, darbuotojų, ar tikrai kainos taip kandžiojasi, o jie mane patikino, kad kainų visokių galima rasti. Vis tik reikia suprasti, kad kainos visur kyla, tad suprantu ir verslininkus – jiems ir mokesčius valstybei mokėti reikia, ir už elektrą susimokėti, ir produktus nupirkti, ir personalui algas išmokėti… Viskas susideda ir jiems taip pat gyventi reikia.
Tačiau kad ir ką žmonės sako, pastebiu, kad savas pajūris visus traukia. Gražuolė ta mūsų gintarinė Palanga, kelianti nostalgiją ir užburianti grožiu. Kas gali būti geriau už jūros ošimą ar pasivaikščiojimą pušynu? Atrodo pabūni čia ir iš tiesų išvažiuoji sveikatos pasisėmęs. Ar tikrai reikia priešais saulę kepintis? Sako medikai, nesveika odai. Juolab kad tie karščiai ne visus traukia – man ir pačiai 30 laipsnių šilumos ne prie širdies. Galbūt kiekvienam pagal skonį, bet man Palanga labai brangi.
Šaltinis: lrt.lt
