Didėjant susirgimų koronavirusu skaičiui Lietuvoje, valdžia neriasi iš kailio, kaip priversti skiepytis žmones. Dalis jų baiminasi dėl galimų šalutinių skiepų poveikių, už kuriuos atsakomybės niekas neprisiima. Teisininkai siūlo valstybei imtis tikros lyderystės ir prisiimti atsakomybę už neigiamas organizmo reakcijas po vakcinacijos nuo COVID-19.
Tokią iniciatyvą neseniai iškėlė Lietuvos advokatūros pirmininkas Ignas Vėgėlė, išgirdęs svarstymus apie privalomus skiepus darbuotojams. „Jau ne pirmą kartą kartoju siūlymą, kaip paskatinti Lietuvos gyventojus skiepytis, nesukuriant jokių prievartinių mechanizmų: priimti teisės aktus, pagal kuriuos ilgalaikę žalą sveikatai, kilusią dėl COVID-19 skiepo šalutinio poveikio, realia ir adekvačia suma (žinoma, ne 100 ar 1000 eurų) atlygina valstybė.
Teigiama, kad skiepų ilgalaikis šalutinis poveikis – itin retas, tačiau gyventojai tuo nepasitiki. Šis sprendimas siųstų aiškų ir visiems suprantamą signalą apie valstybės pasitikėjimą mokslu ir aiškų įsipareigojimą atlyginti žalą sveikatai dėl bet kokių su COVID-19 skiepu siejamų rizikų. Pakeiskime mąstymo būdą! Vietoj strategijos „priversti, įpareigoti ir bausti”, bandykime inovatyviai, pasiremdami pasitikėjimu, skatinti”, – savo socialinio tinklo anketoje rašė I.Vėgėlė.
„Vakaro žinių” kalbinta medikė, Seimo sveikatos reikalų komiteto narė Asta Kubilienė sakė, kad atsakomybės už skiepus valstybė prisiimti negali. Ji priminė ir tai, kad skiepai negali tapti privalomais.
„Tai yra teisininko pasiūlymas, negalvojant apie medicininę pusę. Ar tai būtų skiepai, ar naujas vaistas, jie veikia žmones skirtingai. Gali būti komplikacijų ar alerginių reakcijų. Todėl skiepytis ar ne, žmonės turi spręsti patys. Jokios prievartos neturi būti. Gydymas, profilaktika yra žmogaus apsisprendimo reikalas. Medikai padeda ir konsultuoja, bet žmogus pats apsisprendžia gydytis. Nemanau, kad skiepai turi būti kažkas išskirtinio. O valdančiųjų retorika tik parodo, kad nėra supratimo apie situaciją ir su ja nepavyksta susitvarkyti. Tai yra daugiau nei akivaizdu.
Sprendimai turėtų būti kitokie. Pavyzdžiui, reikėtų daugiau edukuoti žmones, motyvuoti juos skiepytis, o ne versti. Prievarta gali iššaukti priešingą reakciją – atstūmimą. Juk žmogaus sveikata jam yra brangiausias turtas. Jokios prievartos, už kurią niekas neprisiima atsakomybės, negali būti”, – sako A.Kubilienė.
Ji pabrėžė, kad gyventojams nepadeda ir šališka informacija žiniasklaidoje: „Šiuo metu matome tik vienai pusei naudingą informaciją. Tarptautinėje žiniasklaidoje nevengiama įvairių pasisakymų, skelbiamos įvairios studijos apie skiepus. Lietuvoje, nors nėra jokių didelių studijų, laikomasi tik vienos nuomonės, jog viskas yra puiku ir skiepytis privaloma. Bet kai neturime visos informacijos, taip teigti nereikėtų.”
Komentuoja Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas:
Manau, advokatūros pirmininko pasiūlymas yra geras, jį vertinu teigiamai. Jeigu sakome, kad Lietuvoje yra demokratija, tai piliečiams užtikrinama jų apsisprendimo teisė. Žinoma, vienų laisvė neturi varžyti kitų žmonių laisvių. Bet jeigu valstybė verčia kažką daryti per prievartą, turi atsakyti ir už pasekmes.
Dabar matome, kaip vyksta didžiulis visuomenės gąsdinimas, galvojamos vis naujos prievartos priemonės. Svarbu nepamiršti, kad svarbus vaidmuo tenka ir farmacijos įmonėms. Jos yra suinteresuotos, kad kuo daugiau žmonių skiepytųsi. Nuo to tiesiogiai priklauso jų pelnai. Žinoma, valstybė turi rūpintis, kaip sustabdyti pandemiją, tačiau tai turi būti daroma nepažeidžiant žmonių teisių. Jeigu valdžia mano, kad visi piliečiai privalo skiepytis, nors to niekaip negali pagrįsti, turi būti garantuojama, kad jeigu kažkas nutiks, žmogui bus atlyginta žala. Šiandien reikalaujama skiepytis nesigilinant į pasekmes ir niekas už tai neprisiima atsakomybės. Tai ir gąsdina žmones ryžtis skiepytis. Todėl I.Vėgėlės pasiūlymas šioje situacijoje yra geras ir teisingas.
Suprantama, nesiskiepiję neturi kelti pavojaus pasiskiepijusiems žmonėms, bet šiuo metu vis dar vyksta didžiuliai ginčai dėl pačių skiepų ir kokie žmonės turėtų skiepytis, o kurie – ne. Pavyzdžiui, argi tikrai reikia skiepytis jau persirgusiems asmenims arba vaikams? Visos tokios į eterį metamos iniciatyvos, kurios žmonėms nustatomos kaip prievolės, yra neišdiskutuotos ir nepatikrintos. Pandemija yra nauja ir dar praėjo per mažai laiko, kad būtų galima tiksliai pasakyti, kokie sprendimai veikia geriausiai. Gal apribojimai tokioje situacijoje ir yra pateisinami, tačiau vertimas prievarta visus skiepytis yra žmogaus teisių pažeidimas.
Pavyzdžiui, kaip moksliškai pagrįsti reikalavimą skiepytis persirgusį asmenį? Taip pat yra alergiškų žmonių. Aš pats turiu savo aplinkoje žmonių, kurių vaikai po skiepų nuo kitų ligų tapo neįgaliais. Galima suprasti, kodėl šie žmonės tapo „antivakseriais”. Tokių žmonių niekaip neįkalbėsite skiepytis, nesuteikdami jokių garantijų, ir tai yra jų teisė rinktis. O jei vėl kažkas blogo dėl skiepo tokioje šeimoje nutiktų? Kas bus kaltas, kas atsakys? Žmonių su tokia patirtimi yra nemažai.
Gali valdžia kalbėti kaip nori, bet sakyti, kad dabartiniai reikalavimai yra demokratiški, toli gražu neatitinka tiesos. Žmogus turi teisę rinktis, kol jo pasirinkimai nekelia pavojaus kitiems. Tačiau turime aiškiai pagrįsti, ar tas pavojus yra tikras, ar tik politinis pavojus?
