Liepos 18 dieną visos Lietuvos dėmesį patraukė Mindaugas ir Inga Vilčinskai, iš vaikų gerovės centro pagrobę savo 3 atžalas. 10 dienų sėkmingai slapstęsi Vilčinskai į areštinę pateko po to, kai neteisėtai bandė kirsti Baltarusijos sieną. Praėjus daugiau nei mėnesiui, laisvėje jau esantys sutuoktiniai sutiko įsileisti laidos „Prieš srovę“ komandą į savo namus ir pateikti savo įvykių versiją.
„Vilčinskai yra geri, puikūs tėvai, labai mylintys savo vaikus“, – taip savo studijų laikų draugą vertino Antanas Kandrotas-Celofanas, šalia kurio mamos namų Tytuvėnuose ir buvo rastas automobilis, kuriuo iš gerovės centro buvo išvežti vaikai.
„Savaitę prieš visą įvykį jis pasiskambino ir sako: aš norėčiau susitikti, pasimatyti. Ir po to, savaitės pradžioje, – pirmadienį ar antradienį – man skambina „Delfi“: ar žinot, kad vaikus pagrobė? Tai mano komentaras ir buvo, kad vaikai tai jų. Sakau, jei taip padarė, tai tik sveikinu“, – juokėsi A. Kandrotas ir teigė, kad su juo Vilčinskai jokių veiksmų nekoordinavo.
Anot A. Kandroto, jis pats liko nustebęs, kai automobilis buvo rastas Tytuvėnuose. Vyras pasakojo, kad Mindaugas Vilčinskas vėliau jam prasitarė net nežinojęs, kad jo mama ten gyvena.
„O kodėl sumąstė važiuoti į Baltarusiją – tai čia nesunku paaiškinti. Europoje tu niekur nepabėgsi. Europoje tave visur išduos. Kur reikia? Ten, kur režimas tavęs nepasieks, kur yra kitas režimas. <…>
Ten tas režimas būtų jam labai draugiškas, nes yra „Karo meno“ taisyklė: „mano priešo priešas – mano draugas“. Aišku, Lietuvai dar viena gėdos porcija – jau turime skandalą su Kaliningradu“, – kalbėjo A. Kandrotas.
Pirmoji iš areštinės buvo išleista Inga Vilčinskienė. Jos laisvė vis dar apribota – ji privalo sėgėti apykoję. O visai neseniai gryno laisvės oro įkvėpė ir Mindaugas. Anot vyro, Baltarusijoje gyventi jis nesiruošė. Esą šeima iš saugios vietos būtų pradėjusi derybas su Lietuvos institucijomis ir siektų galimybės grįžti į tėvynę bei auginti vaikus taip, kaip nori jie.
Anot neoficialiai kalbintų vaiko teisių specialistų, nerimą jiems sukėlė savotiškas Mindaugo Vilčinsko požiūris į pasaulį. Vyras neoficialiai atsisakė Lietuvos pilietybės ir pristatė save, kaip Vilčinskų bendruomenės narį, dėl ko plačiojoje visuomenėje buvo pramintas suverenu.
„Na ir prasidėjo… Man reikėjo eiti prasitęsti teises, nes buvo pasibaigusios, nueinu į polikliniką, pažiūrėjo pulsą, viską, sako: dabar kraują duok. Sakau, kam man tą kraują duoti? Sako, visi duoda, tai ir tu duok. Sakau, kodėl turiu save žaloti? Tam, kad tau pelną neščiau?
Paskui buvo istorija, kai nuvažiavome į gimdymo namus, kur žmona pagimdė vaikus, sakau, norėtume pasiimti gimdymo žurnalų išrašus. Jie paduoda tuos išrašus, vietoje gimdyvės parašyta vardas, pavardė, ten parašyta gydytoja, gydymo įstaiga toje pačioje eilutėje, žmonos asmens kodas. Tai sakau: kas čia gimdė? Kur parašyta „gimdyvė“? Pradėjau direktoriaus klaust, tai jie man policiją kviečia“, – apie nepasitikėjimą valstybe sukėlusius įvykius pasakojo M. Vilčinskas.
Šeimai prieš kelis metus grįžus į Lietuvą iš Vokietijos, panašūs konfliktai kildavo visur ir vos ne kasdien. Tiesa, šeima įvairių taisyklių ir ribojimų nenorėjo laikytis ir Vokietijoje, bet tuo metu šalyje siautė Covid-19 epidemija, dėl kurios atsiradusi griežta tvarka Vilčinskus itin pykdė. Šeima tada ir priėmė sprendimą grįžti į Lietuvą.
Deja, daugumai įprastos taisyklės, pareigos ir mokesčiai, Vilčinskams nebuvo priimtini ir čia. Ypatingai jautriai šeima reagavo, kai atėjo laikas suruošti vaikus į mokyklą ir išleisti didžiules sumas vadovėliams ir pratybų sąsiuviniams.
Nežinia, kada ir kur įkrito paskutinis lašas, perpildęs Vilčinskų kantrybės taurę, tačiau prieš pusmetį šeima pasitarė ir nusprendė atsisakyti pilietybės ir bet kokių įsipareigojimų Lietuvos valstybei.
„Prašiau padėti išspręsti susidariusias problemas – ir finansines, ir visas kitas. Tai jie pasiuntė mus į Partizanų gatvę pėsčiomis, su visais vaikais, pavalgyti sriubos. Net ne pavalgyti, o išsireiškė: „eikit paėst“. Jeigu jie taip elgiasi, tai mums ir nereikia jų pagalbos“, – teigė I. Vilčinskienė.
Nežinia, kada ir kur įkrito paskutinis lašas, perpildęs Vilčinskų kantrybės taurę, tačiau prieš pusmetį šeima pasitarė ir nusprendė atsisakyti pilietybės ir bet kokių įsipareigojimų Lietuvos valstybei.
„Prašiau padėti išspręsti susidariusias problemas – ir finansines, ir visas kitas. Tai jie pasiuntė mus į Partizanų gatvę pėsčiomis, su visais vaikais, pavalgyti sriubos. Net ne pavalgyti, o išsireiškė: „eikit paėst“. Jeigu jie taip elgiasi, tai mums ir nereikia jų pagalbos“, – teigė I. Vilčinskienė.
Ir Inga, ir Mindaugas atsisakė Lietuvos pilietybės, lietuviško paso, o netrukus nusprendė nebeleisti vaikų į mokyklą ir darželį. Toks netikėtas tėvų sprendimas sulaukė vaiko teisių tarnybos dėmesio.
„Čia mums spręsti, kaip mums auginti vaikus. Jie visada suspės nueiti į tą mokyklą, jeigu mes kažko patys nesugebėsime įvykdyti, išmokyti, paruošti, ar jei jie parodytų norą ten lankytis. Mes nieko prieš mokyklas, bet nusprendėme, kad būtų taip“, – sakė I. Vilčinskienė.
Visą pokalbį pamatykite straipsnio pradžioje.
Komentarai